Ir... pradedam!

Gerų žmonių valia kuriu naują blogą. Tokį naują, kad jis dar kvepia naujais žodžiais, girdisi klaviatūros kaukšėjimas mano ilgais pirštais, o atsidarius šį langą matosi, kaip aš nepratusi rašyti blogo. Čia nudrikusios mintys, kapsi išminties lašai, kurie vis džiūsta ir džiūsta, karo voratinkliai, suregzti iš svajonių. Bet kaip ir tikrus voratinklius, taip ir šiuos tenka nuvalyti plunksnine šluotele..

Jaučiuosi kaip pirmaklasė pirmąkart atėjus į mokyklą per birželio pradžioje vykstančias pamokėles. Maži guvūs vaikučiai laksto aplinkui, aptarinėja menkiausias smulkmenas su suolo draugais ir daug juokiasi. Jiems besijuokiant pasimato jų švarplės, su iškritusiais pieniniais dantukais ir jie tada atrodo taip mielai. Tad jaučiuosi kaip tik šitaip rašydama šitai, lyg turėčiau švarplę, galėčiau prasišiepusi pro neišaugusių dantų skylutes kaišioti liežuvį ir vis šaukti mamą rodydama atradimus. Nors rašiau blogą, bet rašiau tai kažkaip kitaip. Šiandien tuo pačiu pavadinimu rašau naują blogą - lyg išlaikydama tiltą virš prarajos su praeitimi. Jei kas nors norės mane rasti - ras. Tik adresas pasikeitęs, tačiau viskas man patinka. Labai patinka.

Nežinau, kam reikia rašyti blogą. Bet, naiviai tikėdamasi, tikiuosi, kad įrašai bus perskaityti, o kažkas net įsidarbins nuolatiniu mano skaitytoju. Kaip ir ankščiau rašysiu tai, ką matau, girdžiu, jaučiu ir išgyvenu.
Blogas man - išsireiškimo būdas, minčių saugykla ir jauki vietelė. Panašiai kaip namai, sava siena, nukabinėta paveikslėliais mielais tik tau pačiai, sava lova, tik kurioje gali ramiai sapnuoti ir savas stalas, kuris kartu išgyvena viską.. Visai kaip mano kampelis kambaryje.

Tuo ir pradėsiu - daugybe žodžių apie vieną ir tą patį.