varikliukai

Kiekvienas turime dėl ko gyventi - argi ne? Vieną vakarą susimąsčiau - o kas gi mano gyvenimo "arkliukai", kurie veda pirmyn ir ragina nesustoti, dėl kurių verta gyventi..?

Pirmu numeriu tokiame sąraše žymėčiau gyvūnus. Uždėčiau riebiausią varnelę šalia, o šone, visai kaip vokiečių kalbos teste, pripaišyčiau mažų katinėlių, kuriuos pieščiau su rašaliniu parkeriu ir jie susilietų. Dėl to neabejoju. Ir šuniukų, dėl vaizdo.
Antruoju pažymėčiau dainuojamąją poeziją. Tiesiog pažymėčiau ir nenukreipčiau dėmesio nuo žodžių, tariamų iš Kaniavos ar Mykolaičio, ar Giniočio lūpų. Ir šypsočiausi tai darydama.
Trečiajame ruože susimąstyčiau. Ir tada prisiminčiau laiškus, rašytus ranka ir persismelkusius rašytojo emocijų. Padėčiau varnelę, o tada veikiausiai prisiminčiau, kad visdar neatrašiau laiško vienam nuostabiausių žmogeliukų pasaulyje.
Ketvirtuoju pažymėčiau rankdarbius. Niekas, kartoju - niekas, negali atstoti tų minučių, kai tavo rankose iš paprastos vilnos, pabadytos adata gimsta daiktas, į kurį sudedi tai, ką dabar jauti, ką girdi ir ką dabar matai.
Ir penktasis... veikiausiai pažymėčiau milijoną varnelių, nes, giliau pamąsčius, dėl visko gyventi verta. Pridėčiau varnelę prie meilės ir nupieščiau širdutę, kuri daugeliui panaši į kitą kūno organą; pažymėčiau varnelę prie arbatos ir knygos vakarų, kai tyloje ir stalinės lempos šviesoj sėdime trise - aš, arbata ir knyga; didele didele varnele pažymėčiau draugystę, už tą jausmą, kai žmogui gali išsakyti viską, ką galvoji ir negalvoji apie ką kitą; jei dar liktų vietos, pažymėčiau fotografiją - tikrai pažymėčiau, nes vaizdas pro objektyvo ieškiklį yra TAS...

Lapelis būtų trumpas, todėl variklėlių butų tik penki. Bet tuose penkiuose - didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas!