Pamokos

Ne visi vartai yra Aušros vartai. Lygiai taip ne visi ach kyla iš dejonės (viena tokia ach šiandien parašė "Augustei - Sigutė Ach 2010" ant mano visai šviežio skirtuko su drambliu, geriančiu arbatą). Ne visada ambasadoje dirba pikti ir negražūs žmonės (siūlau pamesti Olandijoje pasą ir užeiti į Nyderlandų ambasadą - susipažinsite su jais visais). Ne visada užrašas "indiška arbata su prieskoniais" reiškia dviprasmybę (ji tiesiog gali būti su tikrais prieskoniais). Ne vien neturėti klausimo yra gėdinga - lygiai tiek gėdinga yra ir bijoti paklausti. Meluoti apie punktualumą nėra gerai, bet klausytis Razausko autobuse užsimerkus, priešingai, yra gerai. Ir malonu yra uostyti popierinę gėlę (negalima sakyti, kad nekvepia) autobuse, kai važiuoji namo.

Sunku pavadinti mane moterimi

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?