Kiekvienas gali manyti ką tiktai panorėjęs, bet aš esu įsitikinusi - širdys kyla į dangų. Jei aš dažnai juokiuosi ne todėl, kad atsitinka kas juokingo, o todėl, kad jaučiuosi tokia baisiai laiminga (kaip Muminukas paskutiniame "Baisaus vidurvasario" sakinyje), tai reiškia, kad aš ir toliau kylu.
O jeigu tu nekyli, tai nereiškia, kad negali būti laimingas. Juk čia, kur esi, yra visai neblogai - antraip grasintų ne pragaru, o likimu žemiau dangaus.
Kai kyli, tai tu pats sau brėži trajektoriją (paskui pavadini ją savo gyvenimu). Nematomą, bet aiškų kelią. Kam? Kad atsisukęs pamatytum, kad nebesi ten, kur buvai. O svarbiausia, kad išvysti (net jei kiek susigėdęs staigių posūkių ir tamsių žvyrkelio debesėlių) kur link judi ir pagaliau užčiuopi delnuose tą dangų, kurio link stiebiesi. Tai, kad sieki tik tų dalykų, kuriuos jau lyg ir turėjai, vieną vakarą perskaičiau Nauwen'o knygoje "Mylimojo gyvenimas". Kai apčiupinėji dangų, kuris tampa tavo gyvenimo tiesa ir kelio tiksl, niekada nebepamirši, koks jis. Todėl nenustosi jo siekti.
Matyt, svarbiausia yra pradėti ieškoti, kurioje pusėje tavo dangus yra. Kai rasi jo kryptį, kelias visada atves ten, kur nori. Tik iš kur marių pušims žinoti, kurioje pusėje šniokščia jūra?
