Prisimerkti žiūrint į saulę kaip katinui ir klausytis

Kartais būna, kad ryte visai neatsikeli nei koks naujas -- veikiau - pasiutusiai senas (ir reikia gana ilgai sudėjus rankas ir mintis žiūrėti į dangų, kol bent kiek atjaunėji ir pasiryžti išgyventi dar vieną dieną) -- nei gaivus, nei giedras ar tyras, bet jeigu jau pasiryžti gyventi, tai pasiryžti. Toks neatšaukiamas ir nesustabdomas sprendimas. Būna, kad vėliau tenka pasijusti visiškai prarijus debesuotą dangų (kartą taip rašė Murakamis), o vėliau rankose nejučia atsiranda "Mažasis princas" su naiviu žvilgsniu iš geriausio jo atvaizdo, kurį vėliau pavyko nupiešti... Vėliau tose rankose atsiranda ir "Diktantai sielai", bet tai jau po to, kai pasijunti visiškai tuščia rožė, kuri nė nemoka ko nors prisijaukinti (ir niekada, net, atrodo, nebandė)... Skaitydamas tuos R. Stankevičiaus tekstus imi ir supranti, kad tiesiog privalai rašyti apie tuos rytus, kai nubundi naujas, gaivus, giedras ir tyras.
Paskutinį kartą aš tokia pasijutau po Velykų. Buvo toks šviesus antradienio rytas, aš visai žemiškai, paprastai ir kasdieniškai iš pat jo ankstumo ėjau pas dantistę ir buvau laiminga stebėdama žmones, dangų ir apsimiegojusius namų stogus. Tąryt nusprendžiau, kad žmonių reikėtų klausytis atidžiau, nei tai dariau iki tol, nes jie dažnai pasako labai daug gražių dalykų (taip pat dažnai, kaip ir nepasako). Kartais jie patys to net nesupranta. Ir aš anaiptol nemanau, kad tai blogai ar ne į naudą.
O po tokio šviesaus ryto, gyvenant toliau, A. atsisuko į mane su mano drauge ir netikėtai, beveik skiemenuodama paklausė "poezijuojat?", o knygyno darbuotoja šypsodama kartojo "Būna, sakai? Būna, ko tik tam gyvenime nepasitaiko!...". Mat neturėti popierinių pinigų kasoje irgi pasitaiko. Lygiai taip pat, kaip tikriausiai joms abiems (ir A, ir pardavėjai) pasitaikė visa tai užmiršti, o man ne. Ir kaip netikėtai pasitaiko vieną rytą pabusti naujam, prisimerkti žiūrint į saulę kaip katinui ir klausytis. Žodžių, kurie atsiranda nežinia iš kur ir nueina tiesiai į širdį.