Gyvenimas mindo man ant kojų už nerašymą. Ir menamas metronomas vietoj žodyno žadamo „prietaiso muz. kūrinių tempu nustatyti; taktomačio“, pradeda skimbčioti sava melodija; turbūt ne šiaip sau kažkurį žiemos vakarą ėjau namo dėliodama posmą apie laiką. Tik pravėrus duris pamiršau.



„Suspėti yra dalykas“, reiktų užsirašyti ant sienos. „Pasiimti raktus nuo namų, raktą nuo kabineto, nepamiršti knygos į autobusą ir piniginės; nupirkti šokoladą, nevalgyti saldainių, laikrodį persukti po savaitės, pradėti megzti antrą kojinę, atiduoti knygas, ir visa tai prisiminti“ – irgi reikėtų. Tik jeigu rašyčiau vien tai, neliktų vietos nesibaigiančioms citatoms iš tų knygų, kurias reikia pasiimti į autobusą ir atiduoti, arba eilutėms iš dainų.
Kiekvieną dieną sugalvoju keletą „įsidėmėti“ kategorijos minčių. Ir praeitos dienos žodžiai iš karto pasimeta, nes kiekvieną dieną, net nespėdama kartu su tuo atskiras melodijas mušančiu metronomu aš nugyvenu atskiro užrašo vertas dienas, kartais net iš tiesų užrašydama. Ne ant sienos, tebūnie.
Kiti rašo sėkmės dienoraščius, mano sėkmės yra tie žodžiai mintyse. Let it go. Sum qui sum. Į tas mintis jie taip ir ateina – einant. Kai girdžiu „Kas man šiandien darosi?“ tuo griaudėjančiu tonu, o aš sau visai nebūdingai pašnibždom pasakau „Tu pats“. Nes mes patys sau ir atsitinkam. Rašydami, nerašydami, numindytom kojom, vėluodami visur, kur tik negalima... Kiekvienąkart.