Kad ir kiek minčių besisuktų galvoj prieš rašant, kiekvienąkart ant popieriaus jų nutūps tik mažoji dalis. O likusi sklaidysis vakarais ar naktimis (kurios nejučia pavirsta naujais rytais), kai viršum galvos įsižiebia ir užgęsta gatvių žibintai, atsispindintys tykioj upėj; kai ūkanotuose laukuose siūruoja smilgos; kai kambary kvepia arbata, o devynaukštyje nebelieka šviečiančio lango; kai iki aušros nenutyla gitara; kai galiausiai ant stalo grįžta akvarelė ir popieriuje liejasi žolynai... Ir gera, kad tokių vakarų nesugautoms mintims tarpti dar yra.