kumelės pasispardymai

2011-12-26T18:48:00.001+02:00

"Žinai, skaitydama po eglute Kalėdų ryte rastą knygą pagalvojau, kad mes esame visiškos recenzijos to, kuo ir kaip gyvename. Nemanai?"

Iš laiško A.

Apie ypatingus

2011-12-22T17:11:00.004+02:00

Aš ilgą laiką, rašydama šiuos prieššventinius sveikinimus, graužiau save. Kone kiekviename atviruke užrašydavau žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: linkiu to ir ano šventėms. o svarbiausia, kad ir po jų arba tegu tai išlieka ne tik švenčių metu. Iš pradžių atrodė, kad čia nėra nieko blogo. Išvis, tai atrodė beveik sveikintina -- iniciatyva, kad ne tik prieš Kalėdas reikėtų išsigryninti, bet ir kitų švenčių metu. Arba kitais metų laikais.
Tačiau po kurio laiko, giliau pamąsčius, atsirado prieštaravimų tam, ką rašau. Iš tiesų, tai yra didelė šventė ir man ji iš tiesų daug reiškia, tačiau beveik visuose sveikinimuose atsispindėjo tas pats kas tos šventės -- būkit geri požiūris.
Kol galiausiai, mindžikuojant senelių namuose (kuriuos irgi lankome ne tik prieš Kalėdas) atėjo mintis, kad šventės ypatingos visada bus tik tiems, kurie patys yra ypatingi. Ypatingi pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ypatingi, nors patys to nejaučia. Tiesiog ypatingi.
Ir nuo to laiko aš, piešdama atvirukus ir rašydama sveikinimus, šypsausi ir prašau visų būti ypatingais. Tam, kad pajustų, kokios tos šventės, kad neprisirištų prie prieš-šventes-mes-visi-geri vardo. Juk mes niekada netilpsime į žodžius, kurie apibūdins mane ir tave vienodai. Nes mes visi ypatingi. Tik ar visada?

2011-12-01T17:07:00.001+02:00

Kalbos apie nepatogų gyvenimą irgi nepatogios.

1

2011-11-23T21:00:00.001+02:00

Kai man buvo dvylika, o gal daugiau, ar mažiau, perskaičiusi "Eragoną" aš baisiausiai panorau parašyti knygą. Fantastinę. Su išgalvotais ar mitiniais herojais -- taip kaip jauno rašytojo Paolinio (tai, kad jo karjera prasidėjo panašiu metu, tik įkvėpė) spalvotais drakonais. Tai knygai, kaip save gerbianti rašytoja, užsivedžiau naują sąsiuvinį, tačiau siužetas, herojai (nors dar pamenu figūravusį kentaurą ir minotaurą) nebuvo taip svarbu. Užvis labiausiai knygą rašyti mane masino padėkos. Kai savosios knygos jau buvo prirašyti keletas puslapių, ėmiausi kito darbo (nors dar tikėjau, kad tikrai ją pabaigsiu. Maža to, iliustracijos buvo mano!) -- atsivarčiau paskutiniuosius sąsiuvinio puslapius ir pradėjau rašyti padėkas visiems, kurie tuo metu mane supo. Tai prisimenu daug geriau nei veikėjų vardus ar siužeto vingrybes.
Šiandien tai prisiminiau piešiant -- brolis pasakė, kad tai gražu. O mano galvoje suskambo: ačiū broliui kad visada palaikė tėčiui kuris sakė kad perskaitys mano knygą kai ji taps bestseleriu (galbūt mokėjau keletą skyrybos ženklų, bet). Rodos, už tai, kad paišiausi kentaurus, buvau dėkinga Enorcai, kurios blogą tuo metu buvau perskaičiusi keletą kartų (jei tai perskaitei, tai turėtum žinoti, kad tavo feniksiukas, kurį atsiuntei, dabar yra tiesiai prieš mane -- kabo ant sienos. Šalia mano kalendoriaus, nuotraukų, Sigutės Ach paveikslo ir mano šuns nuotraukos, kuri fotografuota senąja Premier'a ir buvo viena iš dviejų neišdegusių nuotraukų tą vienintelį kartą, kai ja fotografavau).

2011-11-11T19:52:00.001+02:00

Selindžeris parašė: „Stebiuosi, kaip žmonės žodžiais sugeba nuvertinti viską pasaulyje“

2011-10-31T10:49:00.002+02:00

Žodžių aš gyvenu su tuo priešingybė yra aš mirčiau be to.

Ko, tardamas pirmuosius žodžius, galėtum atsisakyti nemiręs?

2011-10-24T21:29:00.002+03:00

Aš taip norėčiau tikėti, kad niekada nebuvo to, ką galima pavadinti nelaiminga draugyste. Kad tai, kas šiandien įvyko, privalėjo įvykti. Kad tie, su kuriais susipažinau, buvo tie, su kuriais man buvo skirta susipažinti. Kad tas ar tie, apie kuriuos galvodavau kasryt... kad jie neišnyko. Kad lietus visada ateina laiku. Kad prisiminimai niekada nesuvalgo iš vidaus. Kad kiekviena šypsena nuoširdi. Kad ruduo neliūdina. Kad kelias, kuriuo einu, yra mano kelias.
ir aš tikiu. užsimerkiu ir tikiu.

2011-10-17T21:59:00.001+03:00

Man rodosi, kad mes susisaistome ryšiais nuo pat gimimo. Na, jei ne nuo jo, tai bent nuo tada, kai pradedame įsiminti įvykius, vykstančius aplink mus.
Ar tau neatrodo, kad susipažinę su nauju žmogumi mes pradedame savo gyvenimą iš naujo? Mes ir vėl pradedam pasakoti, kad pirmas vaikystės prisiminimas yra apie užsilipimą ant spintos, kad dantukų fėja atnešdavo tik po dvidešimt centų, kad prieš keletą metų pirmąją vasaros dieną susilaužiau ranką... Ir kartu klausomės, kas prieš daugelį metų atsitiko naujo mūsų pažįstamo gyvenime. Rodos, kad taip prisiminimais mes keliaujame laiku sulig kiekvienu žmogumi savo gyvenime. Galbūt todėl kažkaip įprasta ieškoti naujų draugų, kai pasiutusiai norisi gyventi iš naujo? Tik vargu ar pagalvojo kada nors kas, kad niekada nepradeda visai iš pradžių, nes po kurio laiko pradedi pasakoti, kaip vaikystėje nebijojęs tamsos prieš keletą metų jos pabūgai... Nors tikrai sau žadėjai, kad tik ne šį kartą, kad praeities nėra. Kai pamilsti, visi tie pažadai kažkur išplaukia. Meilėje mirštantys jaunuoliai pasakoja apie 'meilės vandenynus'. Ne be reikalo? Kas įdomiausia - neskęsta, bet plaukia. Juk jei nepasiseks, atplauks vėl.

2011-10-14T20:11:00.000+03:00

Kaip gimsta tautos

2011-09-08T22:14:00.001+03:00

Mane per gyvenimą veda atsitiktinumai (nors niekada jų taip nevadinau - man viskas yra tobulo plano dalis). Tai įvykiai, kurie atsitinka netyčiomis, bet kažką tie atsitikimai padarė ar bent sudarė (geresnes sąlygas). Tokie jie vieną vakarą man leido išgirsti Priesaiką, kuri tapo ir mano.
Kai aš galvoju apie tautas, tai aš nemąstau apie šalis, įvairius pasaulio kraštus... Tai juk žmonių saujos, kuriuos jungia kas nors ypatingai svarbaus. Svarbaus - nebūtinai, o štai ypatingo - kaskart. Aplink save randu tiek visko ypatingo, bet svarbaus (o jeigu svarbus, tai ir mamai, ir tėčiui, ir gal net katinui) - retai. Ir su vienais žmonėmis aš galėčiau kalbėtis ir kalbėti, o su kitais (kurių net atsakymai iš pirmo žvilgsnio tik menkai kuo skiriasi) - vargiai. O vienos tautos žmonės dažnai šnekasi. Apie save, sapnus, dangų, debesis ar lietų (mano tauta mėgsta tokias temas). O kai tyli, tai tyli iš visos širdies. Jei jau apie tautas, tai, sakyčiau, gal net patriotiškai.
Tačiau man įdomiausia nėra tautos raida, pasiekimai ar tautiečių retėjimas. Gražiausia, kas nutinka kiekvienos tautos gyvenime, yra jos gimimas. Ar kada nors apie jį galvojai? Man gimimas yra šviesa - tikra, tyra ir šventa. Jis iš bet kur neatsiranda. Aš įsivaizduoju kambarį, o jame - eilėraščius. Šalia jų yra žmogus. Ir, niekada nesužinosi kur - eilutėje, tarpe tarp žodžių ar pačiame posmo viduryje, įsižiebia tautos šviesa, kuri niekada neužges (taip pamažu aiškėja ir amžinosios ugnies prasmė). Eilėraščio tautos gimimas.
Tai būtų labai panašu į mane šįvakar. Net jei eilėraščių kambarys teturėjo vieną eilėraštį; Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį”. Giesmės ir priesaikos čia ne be reikalo. Tokios tautos gimsta tik iš didelių tautų.

Apie taikos ambasadorius

2011-07-16T10:12:00.001+03:00

Ar kada nors galvojai, kas tokie yra taikos ambasadoriai? Kokius ledus valgo, ar geria kavą, o gal tik kakavą (visai kaip aš!), ar mėgsta laistyti gėles, o visų svarbiausia, kaip saugo taiką? Mane šis didysis klausimas užklupo su muzika ir šypsenomis vidury kambario. Pučiant muilo burbulus.
Aš manau, kad tobuli ir taikos mylimi jie turėtų tiesiog sėdėti miško pakraščiuose visame pasaulyje ir pūsti muilo burbulus, kaip tikrų tikriausius savo padėjėjus. Galbūt vietoje taikos pypkės?
O jeigu sukeisčiau vietomis? Taip, kad tikraisiais taikos ambasadoriais taptų muilo burbulai, o tam tikri asmenys - tik taikos vaikais ir ambasadorių padėjais? O jeigu tam tikrais asmenimis yra kiekvienas, kuris pučia muilo burbulus? Gana klausimų. Paverskime tai Tiesa. Prireiks tik truputėlio muilo, burbulų buteliuko ir šilto oro iš tavęs...

Jei būčiau pušis, linkčiau jūros pusėn

2011-06-05T21:25:00.000+03:00

Kiekvienas gali manyti ką tiktai panorėjęs, bet aš esu įsitikinusi - širdys kyla į dangų. Jei aš dažnai juokiuosi ne todėl, kad atsitinka kas juokingo, o todėl, kad jaučiuosi tokia baisiai laiminga (kaip Muminukas paskutiniame "Baisaus vidurvasario" sakinyje), tai reiškia, kad aš ir toliau kylu.
O jeigu tu nekyli, tai nereiškia, kad negali būti laimingas. Juk čia, kur esi, yra visai neblogai - antraip grasintų ne pragaru, o likimu žemiau dangaus.
Kai kyli, tai tu pats sau brėži trajektoriją (paskui pavadini ją savo gyvenimu). Nematomą, bet aiškų kelią. Kam? Kad atsisukęs pamatytum, kad nebesi ten, kur buvai. O svarbiausia, kad išvysti (net jei kiek susigėdęs staigių posūkių ir tamsių žvyrkelio debesėlių) kur link judi ir pagaliau užčiuopi delnuose tą dangų, kurio link stiebiesi. Tai, kad sieki tik tų dalykų, kuriuos jau lyg ir turėjai, vieną vakarą perskaičiau Nauwen'o knygoje "Mylimojo gyvenimas". Kai apčiupinėji dangų, kuris tampa tavo gyvenimo tiesa ir kelio tiksl, niekada nebepamirši, koks jis. Todėl nenustosi jo siekti.
Matyt, svarbiausia yra pradėti ieškoti, kurioje pusėje tavo dangus yra. Kai rasi jo kryptį, kelias visada atves ten, kur nori. Tik iš kur marių pušims žinoti, kurioje pusėje šniokščia jūra?

Visi daiktai yra svarbūs

2011-04-15T19:16:00.000+03:00

Aš vis rašau ir rašau. Kartais manau, kad rašymas - tai prasmingiausia ir svarbiausia, ką galiu padaryti. Net pradėti su visais sveikintis liežuvis neapsiverčia. Būna kartais ir nepatogu, kai akys susiranda akis, o aš neišstenu nė hai. Tačiau telefonu atsiliepti dabar nutariau sakydama su taika.
Kai dažnai rašai, tai kažkaip ir skaitai neretai. Šiandien, pavyzdžiui, perskaičiau, kad Irena Degutienė savo rašiklį aukoja labdarai. Kaip ji pati pasakė: šiuo parkeriu esu pasirašiusi daugelį oficialių dokumentų ir asmeninių sveikinimų. Na, sutikim, kad toks parkeris tikrai vertesnis nei tas, kuris guli vitrinoje, apšviestas dviem mažutėmis lempelėmis. Bet, kažin ar bent per plauką turi daugiau vertės nei tas, kuris guli mano stalčiuje su nusitrynusiais paveiksliukais. Pastarąjį naudojau keletą metų, kol sulanksčiau plunksną ir jis pradėjo labai stipriai lieti rašalą. Tada nusipirkau naują parkerį, jau be plunksnos ir jo vertė dabar yra panaši.
Ar daiktas turi kokią nors vertę iš savęs kur nors, pavyzdžiui vitrinoje, padėtas? Nė karto nenaudotas, bet vis apžiūrimas mąsliais žvilgsniais. Tokį likimą dažnai išgyvena verslo parduotuvių prekės, tačiau jos savo kainos bus vertos tik tada, kai kas nors juo išsipaišys ranką, paraštėje nusipieš katiną, juo užtėkš rašalą ant svarbaus dokumento originalo...
Žinau, kodėl neperku brangių parkerių. Aš esu žmogus, kuriam patinka paradoksai. Priešingybės. Kai pigiausias parkeris nejučia pranoksta savo kainą tada, kai pradeda lieti vidury rašomojo darbo ar pameta kamštelį. Jei taip atsitinka, jis gauna dėmesio. Mano daiktai dažnai gauna daug dėmesio (kartą net pasibaisėjau, kai supratau, kad su savo gitara kalbuosi dažniau, nei su kai kuriais šalia gyvenančiais žmonėmis), todėl jie visi verti tiek, kad net negalėčiau pasakyti, kad tušinukas man nėra svarbus.
Švarko kišenėje turiu akmenį, kurį draugė parsivežė iš Juodkalnijos. Jis jau turi istoriją. Galbūt sukurti savo istoriją šiame pasaulyje yra svarbiausias dalykas? Jei ne gyvensi, o egzistuosi, niekas neprisimins ne tik tavo akmens ar tušinuko, bet ir tavęs. Tad jeigu pradėsi nuo to, kad svarbiu manysi esant paprastą tušinuką, tai baigsi tuo, kad svarbus atrodysi tu pats.

Visur yra riba

2011-04-14T22:52:00.000+03:00

Tiksliai nežinau, kada tai įvyko. Neatsimenu, ar tada buvo diena ar naktis, ar tai susapnavau ar ne, ar tai atsirado tyloje ar niūniuojant. Nepaisant to, tai atsirado, o gal, veikiau, gimė. Ėmė dūgzti ir aš negalėjau pamesti to iš galvos. Nuo to laiko aš pradėjau ieškoti - apgraibomis ir žvilgsniais - ribos.
Tai įvyksta maždaug šimtą penkis kartus per dieną: vieną kartą praeini pro bokštą indų kriauklėje, kitą kartą imiesi juos išplauti; vieną kartą tiesiog užsisvajoji apie arbatą, kitą kartą jos išsiverdi; vieną kartą miegi, kitą kartą - tik snaudi. Kažkur tarp šių veiksmų yra riba ir aš jaučiu pareigą per savo gyvenimą ją surasti.
Esu bemaž įsitikinusi, kad tos ribos prieš mane niekas neieškojo, todėl nerado ir visiškai nepastebėjo. Aš jos, iš tiesų, irgi niekada anksčiau nepastebėjau ir nemačiau (jeigu būčiau mačiusi, tai galbūt man netektų dabar jos ieškoti). Vis dėlto, leidžiu sau šį tą spręsti apie ją, nes probėkšmiais tyrinėju ją jau pakankamai laiko. Pirmiausia, tai beveik žinau tai, kad yra riba, o ne ribos. Galbūt tai tik mano įgimtas noras viską jungti (raides į žodžius, žodžius į sakinius, sakinius į tai), bet šį tą aš jaučiu. Lygiai taip aš juntu ir tai, kad ji nėra tiesi.
Paradoksalu, bet riba yra beribė. Galbūt Tam, kas sukūrė ne tik tą ribą, ji turi baigtį arba pabaigoje susijungia su pradžia, bet mes esame tie, kurie tos baigties niekada nepamatys. Tokie kaip aš turi tik tikėti, nes kitokiu atveju įmanoma palūžti supratus, kad viskas ne visai taip, kaip numaniau esant.
Vis dėlto, kai kur riba išlenda iš savo neapčiuopiamybės ir pasirodo. Tarp melo ir tiesos yra nutylėjimas; tarp šalto ir karšto yra drungnas. Ne viską paprasta suprasti - riba ir jos ieškojimai man patinka ir nematau tame blogo, bet tai, kas ant ribos nėra gera.
Ar būtų lengviau, jei ta riba būtų aiški? Kaip išartas laukas, kur pasibaigia žalia žolė. Pamačius suartą lauką, basos kojos žolėje nebenori eiti į priekį, neganato, pasidaro kiek nedrąsu. Jei visur ta riba būtų tokia aiški, ar nepradėtume greitai abejoti?
Manau, kad atrodo keista vienu metu ieškoti tokių rimtų dalykų paprastoje buityje su neplautais indais ir apie juos mąstyti. Skaitydama Jodi Picoult knygą išsirašiau citatą: "jei negali ko nors rasti, vadinasi, ieškai ne ten, kur reikia". Aš visur ir ieškau.

2011-04-10T21:19:00.000+03:00

Jei apie savo dabartį kalbi kaip apie praeitį, dabartis tikriausiai tampa praėjusi. Gal tada net negyveni?

2011-03-28T21:32:00.002+03:00

Jausmai neturi išvadų. Jei nejauti, vadinasi, nejauti, o ne ne.

Tikėk, kad žinai ir žinosi

2011-03-19T20:50:00.001+02:00

Ar kas nors kada nors galvojo apie metų laikus iš kitos pusės? Galbūt viskas priklauso tik nuo mūsų?
Žiemą visi susivynioja į keturiolika sluoksnių rūbų. Tuomet jų skleidžiama šiluma tada lieka pačiam sau. Nebent duodi šiltą, nepirštinėtą ranką ir taip sukuri pavasarį. Šiuo, jau sušilusiu, metų laiku šiluma sklinda aplinkui - mažėja rūbų sluoksnių. Tiesa, pavasarį taip staigiai ištirpsta sniegas ir sprogsta katinėlių pumpurėliai, nes ta sklindanti šiluma pažadina meilę širdutėse. Be meilės kovą staigiai vėl prisninga. Močiutė kalbėjo, kad ankščiau gegužę snigdavo, vadinasi, dabar meilės pavasarį atsiranda daugiau. O vasarą, ypač šalia vandens, yra ir visai nusirengusių žmonių. Visą savo šilumą jie atiduoda pasauliui ir termometro stulpelis kartais pakyla net iki 30º. O rudenį visi kažkodėl staigiai atšąla. Pradeda šalti dar rugpjūčio trisdešimt pirmąją ir sėkmingai tai daro iki pat pavasario. Jie daugina rūbų sluoksnius (beveik nuo nulio) ir labai liūdi.
Žmogus turi daug daugiau galios, nei galvoji kas rytą valydamasis dantis, bet mažiau, nei tiek, kad negalėtume to suvokti. Paulo Coelho herojui vienuolis pasakė: "Jei tvirtai tikėsi, kad žinai, tu iš tikrųjų žinosi". Kartais reikia tik tikėti.

Kodėl laikas brangus?

2011-03-11T19:03:00.000+02:00

Seniai seniai per televiziją rodytos Keistuolių Teatro laidos vaikams pradžioje visada skambėdavo žodžiai: "ir negaiškite brangaus laiko bandydami prakalbinti autobuso vairuotoją" (nes autobusų vairuotojams kalbėtis labai draudžiama!)
Apie brangų laiką niūniuojama jau mažiems vaikams! Tačiau ne visi ir ne visada supranta, ką reiškia brangus. Ir kaip brangus yra laikas. Jau "Mažojo Princo" autorius pastebėjo, kad suaugusieji ne viską matuoja teisingai: "Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!". Panašiai vyksta ir su laiku. Jie jį matuoja litais ir centais, o gudresni - doleriais ir eurais. Laikas yra mums d o v a n o j a m a s ir n e g a l i m a jo matuoti tokiais materialiais vienetais!
Vis dėlto, jis yra brangus. Kodėl? Niekas nėra iš esmės ypatingas. Toks pats ir laikas - jis nėra šiaip sau brangus. Tokiu jis tampa todėl, kad yra galimybė jį į p r a s m i n t i. Nesvarbu, ar tai padarome, ar ne, jis tokiu tampa vien dėl šios galimybės. Todėl brangus laikas yra ir tas, kurį praleidžiame priešais ekraną, ir tas, kurį praleidžiame su ką tik iškeptais sausainiais ir kakava, geriama su tėvais, draugais ar priešais (tik jeigu pastaruoju atveju kakava ir sausainiai neskanūs, nesiskaito).

Apie keliones laiku

2011-02-27T13:36:00.000+02:00

Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.

"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"

Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.

Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.

2011-02-22T20:02:00.000+02:00

Būna tokių akimirkų, kai pats karčiausias šokoladas staiga tampa saldus.

Svetima laimė

2011-02-09T20:36:00.000+02:00

Kažkada, perskaičius straipsnį apie tai, kaip surasti laimę, Ž. pasakė "Kaip keista, kai visiems bando surasti vieną laimę. Čia tas pats, kaip klausti, kiek druskos pilti į sriubą. Kiekvienam skirtingai". Aš, iš tiesų, į laimės ieškojimus ir tokius straipsnius per daug nesigilinu, mat laimė mane draugiškai lydi beveik visada, o aš visai neketinu jos pamesti, bet šiandien perskaičiau du žodžius.

Svetima laimė.

Savo laime aš dalinuosi su visais, net tada, kai, rodytųsi, man jos tuoj pritrūks. Ir nėra čia ką slėpti, kad priimu ją iš kitų. Praeivio laimė ir šypsena yra laimė ne tik jam, bet ir man. Iš kur ta svetima laimė? Laimė yra prisijaukinama daug lengviau, nei atrodo (juk laimė yra vienaskaitinis daiktavardis ir yra visame pasaulyje viena). Turėkit laimės visose kišenėse (būna, kad apsiauni vieną dieną kitas kelnes nei paprastai; nebūtų smagu, jei išėjęs suprastum, kad kišenės tuščios).

2011-02-01T20:32:00.000+02:00

Kartais man žmonės reikalingi ne tam, kad žinočiau jų vardą, adresą ar telefono numerį. Net ne tam, kad galėčiau pakviesti puodeliui arbatos (kavos nebegeriu!) jaukiai sėdint arbatinėje, išsirinkus staliuką prie pat lango.
Man kai kurių žmonių reikia tam, kad galėčiau vis iš naujo jų pasiilgti. Ilgėtis ne jų vardo ar žinutės telefono ekrane, bet jų pačių. Manau, kad naudinga turėti bent keletą tokių asmenybių. Atsimenu, kažkada etikos mokytoja man pasakė, jog negerai jausti ilgesį nuolat. Bet ji, tikriausiai pati to nežinodama, sakė netiesą. Ilgėtis yra gerai. Tik šis jausmas gali neleisti užmiršti žmonių kaip asmenybių (mano regimoji gretinamoji atmintis yra linkusi tuoj pat sugretinti veidus ir daugelio jų aš jau po poros valandų neatsimenu). Tačiau tokius žmones yra naudinga ir reikalinga turėti ne vien dėl ilgesio. Atsimenu, kaip prieš porą savaičių sėdėjau konferencijoje su keletu žymių žmonių ir visi aptarinėjo sausio 13-osios įvykius. Ten buvo daugybė fotografų, visokiausių operatorių ir kitokio plauko žurnalistų, tačiau vieną fotografą atsimenu geriau už kitus. Daugelis fotografavo su blykstėmis, o jis tyliai ir ramiai tuo užsiėmė be jos. Daugelis filmavo kameromis, kurios veikiausiai netilptų į mano kuprinę, o jis išsiėmė mažą, į delną telpančią kamerą ir filmavo. Nežinau nieko apie jį. Bet aš manau, kad viską jis darė sau, negalvodamas apie kitus. Negalvodamas apie tai, kad po trijų dienų internete bus pilna identiškų nuotraukų. O jis turės jas savo. Gal jis tai darė visai ne tokių paskatų vedinas, bet tai tik dar vienas tokių žmonių privalumas. Kažkas sakė, kad "nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome" ir aš juo tikiu.

Tik du klausimai

2010-12-28T12:42:00.001+02:00

Šiandien supratau, kad yra du klausimai. Klausimų iš tikrųjų yra daugiau, bet tie du yra tokie esminiai, "skambantys panašiai, bet turintys visai kitokias potekstes", pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja. O aš sakau, kad jie tiesiog skirtingi.
Iš kur aš atsiradau? ir Kaip aš atsiradau?.

Aš atsiradau iš ten pat, kur atsiranda jei ne kiekvienas, tai bent daugelis žmonių. Neapsieita be ligoninės, verksmų, bet manau, kad iš ten ir atsiranda žmonės. Žinoma, aš to neprisimenu, nes tai būtų kiek nenormalu. Bet aš ne taip atsiradau, aš tiesiog iš ten atsiradau. Nuo to laiko tas pūstų žandų vaikas, kuris žvelgia į mane iš nuotraukos, kuri kabo ant mano sienos, pradėjo savo kelią į tapimą žmogumi. Diena iš dienos nuo to laiko aš vis mokausi, verkiu, dainuoju, palinkiu saldžių (ar visokių kitokių) sapnų kiekvieną vakarą (niekada neduokit man savo numerio, nes aš tikrai kiekvieną vakarą ar jau įnaktėjus parašau kokį nors labos nakties linkėjimą), miegu, rašau laiškus, kartais susipykstu su tėvais ar nueinu į bažnyčią. Rašau visą tai esamuoju laiku, nes nemanau, kad greitai jau būsiu atsiradusi. Taip aš bandau atsirasti. Bet į klausimą negalima atsakyti 'aš dar negaliu atsakyti, nes štai, matote, aš esu dar neatsiradusi'. Klausimai yra ne tam, kad nesugebėtum į juos atsakyti, ypač kai pats sau juos išsikeli. Atsakant į tokius klausimus tikriausiai reikia dar pažvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, ir į dabartį. Atsiradau aš besiklausydama tylos, kartais dažniau, kartais rečiau klausiausi ir muzikos, galbūt per vėlai suvokiau, kaip svarbu yra turėti draugų, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tai suvokiau ankščiau, nei tapau savimi. Manau, kad mano atsiradimui daug (gal per daug?) įtakos turėjo ir visas tas laikas, kai aš sėdėdavau prieš monitorių. Tai, kad per garsiai ir per atvirai reiškiau savo nuomonę, padarė mane tokia, kokia esu, bet ačiū visiems, kurie neleido man pavirsti melancholike. Per mažai dėmesio visada kreipiau į tai, ką maniau esant blogiu, todėl dabar nežinau, ar teisingai suvokiu tą blogio sąvoką, bet viską reikia suvokti taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga ir gera, todėl ir šiuos klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip ir iš visų pusių.

apie Prasmę

2010-11-28T18:02:00.000+02:00

Prasmės kiekvieną dieną reikia atkasti po truputėlį, kol sudėsi ją visą, it puzlę. Žmogus juk didis ne tuo, ką užgyveno, bet tuo, kiek Prasmės savo gyvenime atkasė,- šitaip pasakiau tą naktį sau.

Muzika, kuri kvėpuoja

2010-11-14T15:11:00.001+02:00

Prieš metus (o gal netgi ne vienerius) ant lietuvių kalbos kabinete esančios lentos pamatėme užrašytą žodį 'katarsis'. Kadangi prieš tiek laiko ne tik aš, bet ir kiti buvo dar ne visai protingi, niekas dorai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Bet pamokos metu sužinotą jo reikšmę aš iki šiol nešiojuosi širdyje.
...Scena mėlynavo, kai ant jos užlipo šešetas vyrų. Tyliai stovėję instrumentai, šiems žmonėms prisilietus, nušvito ir prakalbo kalba, kurią ne visi gudrūs supranta. Jie kalbėjosi - su savimi, vienas su kitu, su atlikėjais, kuriuos iki tol mačiau tik nuotraukose ar video filmukuose, ir su manimi. Spalvos mainėsi, bet jausmas nekito. O pasakyti, koks yra jausmas sėdėti prieš žmones, kurių balsui suskambus negali įkvėpti, neįmanoma. Galiu ranką prie savo plakančios širdies pridėti - buvo baisu užsimerkti, kad nepabustum kažkur kitur. Tikrai, tikrai tikrai, netikėjau, kad jie sugrįš net tada, kai visa salė atsistojusi plojo. Žinojau tai esant nepakartojama. Tačiau jų žingsniai dar kartą suvirpino orą ir instrumentai prabilo paskutiniais akordais...

Pamokos

2010-10-09T20:56:00.000+03:00

Ne visi vartai yra Aušros vartai. Lygiai taip ne visi ach kyla iš dejonės (viena tokia ach šiandien parašė "Augustei - Sigutė Ach 2010" ant mano visai šviežio skirtuko su drambliu, geriančiu arbatą). Ne visada ambasadoje dirba pikti ir negražūs žmonės (siūlau pamesti Olandijoje pasą ir užeiti į Nyderlandų ambasadą - susipažinsite su jais visais). Ne visada užrašas "indiška arbata su prieskoniais" reiškia dviprasmybę (ji tiesiog gali būti su tikrais prieskoniais). Ne vien neturėti klausimo yra gėdinga - lygiai tiek gėdinga yra ir bijoti paklausti. Meluoti apie punktualumą nėra gerai, bet klausytis Razausko autobuse užsimerkus, priešingai, yra gerai. Ir malonu yra uostyti popierinę gėlę (negalima sakyti, kad nekvepia) autobuse, kai važiuoji namo.

Sunku pavadinti mane moterimi

2010-10-06T21:23:00.000+03:00

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?

Apie debiutanto sėkmę, tikėjimą ir knygas

2010-09-01T09:16:00.000+03:00

Prieš porą savaičių perskaičiau istorijų rinkinį, pavadintą "Atgaiva sielai". Jame radau porą istorijų apie sąrašus ir užrašyto žodžio galią. Anaiptol, aš nemanau, kad mano sąsiuvinis į kurį tą patį vakarą susirašiau visokius gyvenimo tikslus, taps stebuklingu. Tačiau jau kitą dieną į mano rankas visiškai netikėtai pakliuvo priemonė vieną tų tikslų įgyvendinti. Paulo Coelho vadina tai debiutanto sėkme. Ji reikalinga tam, kad ir toliau eitume tuo keliu.
Vakar žiūrėjau krepšinį. Lietuvių krepšininkai prieš ispanus. Nežinau, ar tikėjau jų pergale kai rezultatas nuo ispanų skyrėsi aštuoniolika taškų; bet tuojau pat patikėjau krepšininkų sėkme, kai rezultatas tapo vos trys taškai mūsų nenaudai. Po rungtynių žvilgtelėjau į trumpą interviu su M.Kalniečiu. Paprastai krepšininkai nelabai ką turi pasakyti po svarbių rungtynių, bet šį kartą šis "Žalgirio" krepšininkas žodžių nepritrūko. Jis pasakė, kad jie visi tikėjo pergale, net kai rezultatas buvo -18 mūsų nenaudai. Ir dėl šio jų tikėjimo trys milijonai Lietuvos žemės gyventojų kelia bokalą ir šypsodamiesi taria 'MES nugalėjom!'. O ar jie tikėjo?

Svetimi

2010-08-19T16:54:00.000+03:00

Ar kartais pagalvojate, kad kai kurie žmonės yra svetimi? Svetimi sau, svetimi tau (man), svetimi gyvenimui. Vaikystėje mama griežtu tonu išleisdama laukan tardavo "nekalbėk su svetimais". Tik tada mama galvojo apie kiekvieną nepažįstamąjį. O kartais pasitaiko ne svetimų, savų nepažįstamųjų, su kuriais netrunki susipažinti. Su svetimais, iš tiesų, nelabai kas randa bendrą kalbą. Nebent reklaminių bukletų siūlytojai ar įkyrūs reklamos agentai, jie randa kalbą su bet kuo.
O štai man niekada nepatiko svetimi žmonės. Visi mes esame žmonės, visi turime būti savi (o ir mano mėgstama citata sako, kad "žmogaus skausmas, tai žmonių skausmas. Kai skauda pirštą, jaučia visas kūnas"). Tikriausiai todėl nuo mažumės, lipdama laiptais laiptinėje nemandagiai spoksodavau, jei kas praverdavo sãvo buto duris. Stengiausi pamatyti, kaip atrodo žmonių namai. Juk kai žinai, kokie žmogaus namai, nebegali laikyti jo svetimu žmogumi?.

Dūmai

2010-08-17T10:36:00.000+03:00

Kažkada man atrodė, kad rūkyti yra gražu. Nesveika, kenkia, bet aš svajojau raudonai nusilakuoti nagus ir atsisėdus parke ant seno suoliuko rūkyti. O jei dar, galvojau, mėtinės cigaretės!..
Dabar aš dažnai raudonai lakuojuosi nagus. Ne tik raudonai - taip pat ir violetiniai, rausvai. Bet kreivu žvilgsniu pasižiūriu į pažįstamus ar šiaip žmones, smaukančius cigaretes. Džiaugiuosi, kad nesu priklausoma, kad man iš burnos nesmirdi nei mėtinėm, nei braškinėm cigaretėm, o iš kišenių pasipurčius nekrenta kancarai. Džiaugiuosi ir tuo, kad neturiu ko slėpti nuo tėvų; kad galiu neieškoti slaptų skyrelių kelioniniame krepšyje, kad paslėpčiau pakelį nelaimės.
Geriau naktį eisiu į lauką žiūrėti į krentančias žvaigždes, per lietų bėgsiu į lauką tam, kad sušlapčiau, o vakare tam, kad nufotografuočiau saulėlydį; ne tam, kad padūmuočiau.

Rudeniui

2010-08-16T20:11:00.000+03:00

Nėra geresnio metų laiko nei ruduo. Galbūt todėl, kad rudenį aš gimiau, kad rudenį pamačiau pirmiau nei žiemą, pavasarį ar vasarą; o gal todėl, kad jaučiu dainuojančią širdį, kai po kojomis traška geltoni lapai; o gal todėl, kad rudenį viskas mano gyvenime idealizuojasi.
Dabar, kai vaikštau (o gal šlubuoju) nutrintomis kojomis nuo šlepečių, nes kažką patogesnio apsiauti karštis neleidžia, aš pagalvoju apie savo kerzus ir suvirpu. Dabar aš tiesiog egzistuoju - nueinu iki bibliotekos, kad kambaryje užsidariusi galėčiau skaityti, pavalgau ir miegu. O rudenį aš galiu gyventi - aš galiu jausti kaip jis užpildo mane ir aš tampu nelyginant kokia nors neatsiejama rudens dalis. Rudenį galiu sėdėti ant kelmo su savo šunimi šile ir girdėti krentančius kankorėžius, kaskart krūpčioti.
Todėl aš jo pasiilgau - pasiilgau, kaip pasiilgstu žmonių, kai nematau jų ilgą laiką. Ir aš laukiu, kai galėsiu su savo kerzais skrieti (tai todėl, kad labai laukiu) gatvėmis, kai galėsiu apsirengti savo mėgstamą megztinį, kai galėsiu įsitaisyti kambaryje su karšta arbata, o grįžusi namo galėsiu išsikepti lietinių, o vakarais galėsiu jaustis tiesiog laiminga dėl savo esybės.
Ar dabar supranti, kodėl aš myliu rudenį?..

06:08 ryto

2010-08-10T11:48:00.000+03:00

Visai netyčia pamačiau, kad šiandien - metai (beveik) pastovaus bloginimo! Nenoriu didelės apžvalgos, ką per tuos metus nuveikiau, kiek komentarų gavau ar kiek žmonių čia kyštelėjo nosis. Tiesiog žinau, kad tie trisdešimt penki pranešimai mane pakeitė į tą žmogų, kuris dabar sėdi priešais ekraną. Ačiū, kad (jei) esat.

kai namai pakvimpa mėlynėmis...

2010-07-26T20:24:00.000+03:00

Kartais kvepia namuos tarsi

miško uogienojuos

Atrodo, girdis paukščiai, giedą garsiai,

ir jų sparnai plasnoja

Bet akį krašteliu pramerkęs supranti,

kur esąs

Čia, namuos, lietaus debesį užuodi,

stovi basas

(ne)maži stebuklai

2010-07-12T21:00:00.000+03:00

Ar kadanors buvote pagalvoję, kad jus aplankė stebuklas? Aš taip galvoju nuolat. Stebuklai mane užtinka visur - autobuse, namuose, laukuose, ir jais tampa pakeleivio šypsena, gaivus lietus ir festivalis, į kurį patekti lyg ir nebuvo galimybių. Ir kiekvieną šių reiškinių aš vadinu stebuklu.
Vieną dieną aš pamačiau visai paprastą žodžių junginį "maži stebuklai". Atrodytų, nekeista. O štai aš apie tai mąsčiau dieną, kartais mąstydavau ir naktį, retkarčiais rytą. Ir kiekvieną kartą, nesvarbu, kokiu metu, aš negalėdavau surasti, kur yra tie "maži stebuklai". Stebuklus galima apibūdinti daugybe būdvardžių, galima juos vadinti gražiais, nuostabiais, nepaprastais, kvepiančiais... bet, svarbiausia, stebuklai yra stebuklingi!

Bet ar įmanoma nustatyti, kokio dydžio stebuklas?

pavasariukai

2010-05-29T22:04:00.000+03:00

Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose neturiu teisės įkalinti pavasario. Taip galvoju pavasarį.
Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose teisėtai įkalinu pavasarį. Taip galvoju žiemą.

O kas tada?

2010-05-12T21:38:00.000+03:00

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!

1000

2010-05-04T19:08:00.000+03:00

Šiandien, užėjusi į blogą, negalėjau atplėšti akių nuo keturių paprastų skaitmenų, sudarančių skaičių tūkstantis. Šį skaičių rodė mano apsilankymų reitingų skydelis. Nepaprastas skaičius, tas tūkstantis. Vienam jis reiškia daug, kitam reiškia mažai. O man...

Atsakomybę už savo rašinius pradėjau jausti po pirmųjų komentarų. Atrodo, kad prieš porą mėnesių skaitant blogus, kurių kiekviename veikiausiai yra panašaus turinio įrašas, nežinojau, kaip atsakomybę galima jausti už skaitytoją. Jei jam patinka mintys, skaitytojas turi teisę skaityti, jei nepatinka, turi teisę mesti skaitomą blogą. "Ir kam gi tą skaitytoją laikyti?", galvojau. O dabar supratau, kad ne skaitytoją noriu išlaikyti, o nenoriu, kad skaitytojas manimi nusiviltų. Kitais žodžiais sakant, nenoriu nusmukti nei skaitytojo akyse, nei pati savosiose. Ypač po nuoširdžių komentarų.

O kiekvienas mano įrašas gali būti kaip iššūkis man, o galbūt ir skaitančiąjam. Man baltą pirštinę meta mintys - ar gerai jos susidėstys šįsyk? O ar skaitytojui rūpi kaip aš parašysiu? Užbėgsiu įvykiams už akių. Rūpi, privalo rūpėti. Ne todėl, kad aš be reikalo stengiuosi, o todėl, kad jei nerūpėtų, niekas neskaitytų.

O tas tūkstantis - tikriausiai blogeriams tai pakikenti verčiantis skaičius, tačiau man gerai. Gerai dabar ir čia, su tūkstančiu apsilankymų ir su arbatos puodeliu rankoje. O kaip Tau?

Kas gyvena nuotraukose?

2010-04-23T17:08:00.000+03:00

Vieną vakarą, bekraustydama nuotraukas iš albumo radau ir šią nuotrauką. Tiesa, realybėje ji spalvota, o dešinysis kraštas raudonuoja, bylodamas apie sugedusį mano aparatą. O aparatas, juostinė muilinė Premier, dar dabar gyvena mano stalčiuje. Ne vieną nuotrauką jis šitaip suniokojo, su savo raudonuojančiais kraštais. O kiek jų išvis neišliko - juostelė liko juoda!
O fotografuota čia gal ketvirtoje, o gal trečioje klasėje, būnant ekskursijoje. Žiūrint į nuotrauką man vis rodosi, kad tąsyk buvome Rusnėje, pas žveją sodyboje, šiame senoviškame name. Tik negaliu pasakyti tiksliai. Atsimenu, kad tuomet turėjau tik tą juostinę Premier, kurią leisdavo pasiimti tėvai, ir pavydžiai žiūrėdavau į bendraklasių rankose žibančius skaitmeninius fotoaparatus. Jų nuotraukos, veikiausiai, išliko visos, o maniškės? Neturiu nuotraukų iš Karvės Olos netoli Biržų, kur taip sunkiai nusileidau, o mokytoja mane fotografavo. Niekam kitam neleido nusileisti, tik man, kadangi buvau labai rami mergytė. O liko vien tik prisiminimas, be nuotraukos.
Bet kiek tų prisiminimų išnyko visiškai? Jei ne ši nuotrauka, vargiai prisiminčiau tą vizitą pas žveją. O jei nebūčiau fotografavusis Karvės Oloje, ar paminčiau ją? Na ir kas gi, kad nuotraukų vietoje juostelėje liko tik juoda dėmė.
Nuotraukose gyvena atmintis. Gyva atmintis. Ta atmintis gyvena nuotraukose - ne tik šioje, bet kiekvienose mano, mano kaimyno, mano draugų nuotraukose! Bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ta atmintis išliks ir tada, kai mūsų anūkas nešis nuotrauką į istorijos pamoką, o mes ilsėsimės po paminklu. Ar galės jis papasakoti, kada ji nufotografuota? Palaikykime nuotraukų gyvastį!

Mėsa ir ne

2010-04-09T19:17:00.000+03:00

Pradėsiu nuo to, kad prieš porą metų sugalvojau tapti vegetare. Na, tai reiškia, kad man labai gaila gyvuliukų, aš, žinoma, prisižiūrėjau visokių baisių paveiksliukų, paganiau porą kiauliukų kaime, kurie buvo labai mieli, pamačiau mielų veršiukų. Tiesą sakant, neturiu jokios lakios vaizduotės ir niekada neįsivaizduoju čia prabylant kiauliškai kiaulienos, ar nusižvengiančios arklienos, tad realiai jokio skaudumo valgydama mėsą nejaučiu.
Vieną dieną mamai pasakiau, kad nuo šiandien nebevalgau mėsos. Aš nė pirštelio nepajudinau pati, kad jos nevalgyčiau, t.y. tiesiog nebevalgiau sumuštinių su dešra, o mamai vis sakiau, kad darytų man vakarienę be mėsos (iki vakarienės mėsos nevalgydavau). Mama, visai taip pat kaip vakar ir šiandien, man kiekvieną vakarą pakišdavo kotletų, kepsniukų ar dešrelių, o vakarą baigdavome ginčais ir pykčiais. Nors nevalgiau mėsos vien todėl, kad prisižiūrėjau tų baisių vaizdų, nors praeinant pro kumpį jo kvapas kutendavo nosį.
Na, prieš tuos porą metų, atsižvelgiant į tai, kad pati net pirštelio neprikišau prie maisto darymo, aš pateisinu.

Prieš kokį mėnesį supratau, kad mėsa man neskani. Aš iš jos negaunu nieko naudingo, tik skrandžio apkrovimą, o ją valgant ji tiesiog nemaloniai trinasi tarp dantų. Niekam nesakiau nieko apie nevalgymą mėsos, vakarais skaitydavau daug straipsnių apie vegetarizmą, jo atšakas, apie valgius, apie mėsoje esančius vitaminus ir tų vitaminų pakaitalus daržovėse. Perskaičiau labai daug ir kiekvienąkart naują straipsnį perskaitydavusi tik įsitikindavau, kad žmogui mėsa nėra gyvybiškai reikalinga ir kiekvieno asmeninis reikalas, ją valgys ar ne. Gerai besimaitinant ir be mėsos (atsižvelgiant į tai, kad atsisakau tik mėsos bei žuvies. Medų, pieną (labai saikingai dėl savo skrandžio), kiaušinius aš ir toliau tikiuosi valgyti) galima gyventi labai gerą ir visavertį gyvenimą. Kitur rašo, kad ir ilgesnį.
Tada po truputėlį pradėjau mažinti suvartojamos mėsos per dieną, kiekį. Valgiau vis mažiau, kol galų gale liko tik vakarienė, kuriai mama gamindavo savo mėsos patiekalus. Paminėjus jai, kad nebevalgysiu mėsos, kuri nuo šiol man nei kvepia, nei norisi ją valgyti, ji baisiausiai supyko. Ji man vakarienės atskirai nedarys, visiems vakarienės be mėsos taip pat nedarys. Pasisakiau, kad vegetariškai matinsiuosi tuomet, kai pati gaminsiuosi vakarienę, atsiduso, nes virtuvėje aš tik valgau (ir du kartus iki to karto buvau kepusi pyragą!).
Trečiadienį kepiau varškės apkepą. Mama tuo metu buvo kamerinio teatro spektaklyje. Kadangi šiuo savo kepiniu neleidau tėčiui kepti savo bulvių, kurias jis kepa, kai mamos nėra namie, neišgirdau jokio ačiū už vakarienę. Bet aš pati suvalgiau sau reikalingą porciją ir visą dieną buvau soti, nesuvalgiusi nė kruopelytės mėsos. Ketvirtadienį, vakar, mama kepė kotletus. Kadangi neturėjau jokio patiekalo pasiruošusi gaminti, atžagariais dantimis sukramčiau tą beskonę mėsą. O štai šiandien aš nuo pat ryto jai pasakiau, kad vakare kepuosi kiaušinienę. Ryte, dieną ji nieko nesakė, bet kai atėjo laikas keptis, buvau apšaukta ir vėl gavau valgyti jos grikių košę su mėsa! Nepaminėjau, bet visą šią savaitę, nuo tada, kai pasakiau, kad maitinsiuosi taip, kaip man geriau, ji kepa vien mėsiškus patiekalus ir tiesiog apšaukia man besiartinant prie viryklės ką nors išsikepti.
Ankščiau pagalvojusi apie šašlykus vasarą tikrai žinodavau, kad niekada nebūsiu vegetarė. Šiandien aš net saulėčiausią dieną įsivaizduodama šašlykus degant ant ugnies, jų nenoriu!

Man rodos, yra šioks toks skirtumas. Jeigu ji man nekištų tos mėsos ir leistų bent porą mėnesių pavalgyti be jos, kad ir nė piršteliu neprisidėdama, ir pamatytų, kad aš labai smagiai gyva.

Bet, reikia užkirsti viskam kelią. Gražiems paauglės santykiams su tėvais, vegetariškai mitybai, kuri tinka ir nėščiosioms, ir vaikams ir paaugliams, mitybai...

2010-04-08T21:48:00.000+03:00

o, tai tu, pavasari. Atėjai, tikėtai ir lauktai, ir šviesios violetinės naktys pasibaigė, kartu su aušra. Įkvėpus pavasariško oro tiesiog nusileidžiu ant žemės - tiek daug dar darbų liko, iki kolei galėsiu mėgautis tavimi. Bet čiobrelių arbata kiekvieną vakarą vis žadina viltį, draugai, kurių šiame pasauly, viso jo mastu, tiek maža, padeda. Padeda nepamiršti tų mažutėlių stebuklų savuose delnuose, padeda... nagi, jie tiegiog padeda. Nepamiršti kvėpuoti.
žinai, pavasari, šiandien leidau sau. Dėl tavęs. Palikau viską taip, kaip gulėjo, užsimečiau striukę ant pečių ir užsirišau batraiščius. Stadione temo, lygiai taip, kaip temsta vasaros pabaigoje, o mes vis žaidėm. Nesutemo, kol grįžau, bet buvo jau prietema. Šypsena, kuri mano veido anaiptol nepuošia, buvo veide, kai grįžau.
Po galais, juk liko tiek nedaug. Greitai, jau labai greitai, tikiuosi. Tik laukiu aš nežinia ko.

2010-03-08T18:30:00.001+02:00

Sakiau sau, kad niekada nerašysiu į blogą apie filmus. Nei apie tuos, apie kuriuos girdėjau gatvėje, nei apie tuos kuriuos žiūrėjau, nei apie tuos, kuriuos žiūrėjo mano draugai. Tiesą pasakius, net daugumos blogerių filmų aprašymų neskaitau, nes žinau, kad mano filmo įspūdžiai gali nesutapti, tiesiog kartais užmetu akį į filmų pavadinimus (gal kada nors pažiūrėsiu). Bet šįkart leisiu sau pačiai tarti žodį apie filmą, kuris iš visų mano matytųjų yra geriausias ta tema.

Nuo labai seniai istorijoje mane žavi vienintelis periodas - II pasaulinis karas. Jei tiksliau, tai jo atoveiksmiai, o labiausiai žydų genocidas, koncentracijos stovyklos. Su pasimėgavimu skaičiau Balio Sruogos "Dievų mišką", taip pat, kaip ir žiūrėjau daugybę dokumentinių iš konclagerių. Bet prieš porą dienų pažiūrėjau "Berniuką dryžuotą pižama". Jei tiesą sakant, šį filmą turėjau, bet apie jį nežinojau nieko, nežinojau nei apie ką jis, nei kodėl jis guli mano filmų faile. Bet vieną vaksrą nusprendžiau pažiūrėti. Nesakysiu nieko - nenoriu griauti jūsų įspūdžių. Tik tiek, kad po filmo ilgai ilgai ir labai graudžiai verkiau. Pagarba ir rašytojui, pagal kurio knygą pastatytas šis filmas, ir režisieriui, kuris ją taip puikiai perteikė. Nežinau, ar galima tobuliau.

Prieš pusantrų metų ir aš pati Lenkijos pietuose mindžiau vietas, kuriose mirė daugybė nekaltų žmonių, Aušvice. Ir net po tų žiaurių ekspozicijų su žmonių paliktais lagaminais, akiniais, rūbais, nuotraukomis taip neverkiau.

Auschwitz-Birkenau

(iš 2oo8 metų archyvų (fotografija tada dar nebuvo įsišaknijusi many))

"SOS gyvūnai"

2010-02-20T19:44:00.000+02:00

Jau labai, labai seniai, mintys sukosi apie tai, kaip padėti mažiesiems mūsų draugams, ištikimiesiems bičiuliams. Taip - gyvūnams, kurie negali pasakyti, kada jiems skauda, kada gelia.. Visai netyčiom vieną vakarą pamačiau skelbimą vienos savanorės, kad kauniečių savanorių trūksta. Akim permečiau sąrašą, ką turi daryti žmogus savanoris. "Straipsnių rašymas", buvo parašyta ten. Išsišiepiau tą pačią sekundę, kol suvokiau, kas čia parašyta. Po poros minučių pasirodė mano klausimas temos kūrėjai, kol galiausiai gavau "siuntimą" vienu el. pašto adresu.

O el. pašto adreso savininkė, yra labai malonus ir geras žmogus, kaip vėliau ji pati leido suprasti. Parašius vos porą laiškų supratau viską, ką turėjau žinoti, o kitą dieną parašiau pirmąjį straipsniuką į "SOS gyvūnų" blogą (sosgyvunai.blogas.lt). Į šį blogą kviečiu užsukti visus - galbūt išvysite gyvūną, kuriam pasiryšite atiduoti savo laiką ir juo rūpintis visą jo gyvenimą.

Jau kelintą vakarą žiūrinėjuosi "SOS gyvūnų" puslapyje. Galgi dar kuo būsiu naudinga visai organizacijai, mat aš gavau nuolatinę vietą tarp blogo rašytojų - negaliu nepasidžiaugti.

Jei norite padėti (o svarbiausia ir yra noras ir iniciatyva), užeikite į "SOS gyvūnų" svetainę. Kiekvienas žmogus, galintis padėti mums yra svarbus!

varikliukai

2010-02-16T14:01:00.000+02:00

Kiekvienas turime dėl ko gyventi - argi ne? Vieną vakarą susimąsčiau - o kas gi mano gyvenimo "arkliukai", kurie veda pirmyn ir ragina nesustoti, dėl kurių verta gyventi..?

Pirmu numeriu tokiame sąraše žymėčiau gyvūnus. Uždėčiau riebiausią varnelę šalia, o šone, visai kaip vokiečių kalbos teste, pripaišyčiau mažų katinėlių, kuriuos pieščiau su rašaliniu parkeriu ir jie susilietų. Dėl to neabejoju. Ir šuniukų, dėl vaizdo.
Antruoju pažymėčiau dainuojamąją poeziją. Tiesiog pažymėčiau ir nenukreipčiau dėmesio nuo žodžių, tariamų iš Kaniavos ar Mykolaičio, ar Giniočio lūpų. Ir šypsočiausi tai darydama.
Trečiajame ruože susimąstyčiau. Ir tada prisiminčiau laiškus, rašytus ranka ir persismelkusius rašytojo emocijų. Padėčiau varnelę, o tada veikiausiai prisiminčiau, kad visdar neatrašiau laiško vienam nuostabiausių žmogeliukų pasaulyje.
Ketvirtuoju pažymėčiau rankdarbius. Niekas, kartoju - niekas, negali atstoti tų minučių, kai tavo rankose iš paprastos vilnos, pabadytos adata gimsta daiktas, į kurį sudedi tai, ką dabar jauti, ką girdi ir ką dabar matai.
Ir penktasis... veikiausiai pažymėčiau milijoną varnelių, nes, giliau pamąsčius, dėl visko gyventi verta. Pridėčiau varnelę prie meilės ir nupieščiau širdutę, kuri daugeliui panaši į kitą kūno organą; pažymėčiau varnelę prie arbatos ir knygos vakarų, kai tyloje ir stalinės lempos šviesoj sėdime trise - aš, arbata ir knyga; didele didele varnele pažymėčiau draugystę, už tą jausmą, kai žmogui gali išsakyti viską, ką galvoji ir negalvoji apie ką kitą; jei dar liktų vietos, pažymėčiau fotografiją - tikrai pažymėčiau, nes vaizdas pro objektyvo ieškiklį yra TAS...

Lapelis būtų trumpas, todėl variklėlių butų tik penki. Bet tuose penkiuose - didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas!

504

2010-02-14T13:03:00.000+02:00

Ketvirtadienį Lavai sukakojo 18 mėnesių. Šiandien, vasario keturioliktą dieną šita maža pikta gyventoja pas mus gyvena jau 504 dienas.

Kiek visko nutiko, nuo tos rugsėjo 28, kai įžengėm per namų slenkstį nešini mėlyna katyte su konservais ir guoliu po pažasčia. Atsimenu, kaip atvažiavo dėdė su drauge ir tą mažą padarėlį čiūčiavo. Kaip nuo piršto daviau konservus, kurių ji nevalgė paprastai ir iš visų jėgų krimstelėjo man. Kaip tą pačią dieną nusivertė nuo sofos, o kitą dieną mokykloje turėjau susirasti jaunėlį brolį ir paklausti, ar mes turim katę.. Kai pagalvoji, mano mažylė užaugo.

Tualetinis auto

2010-02-01T19:25:00.000+02:00

Ką žiūrite?

2010-01-29T18:39:00.000+02:00

Kokius serialus mėgstate žiūrėti jaukiais šiokiadienių vakarais, kai po darbo/pamokų/paskaitų telieka įsiberti lėkštutėn pistacijų ir juoktis iš serialo veikėjų?
Iš ties, labai mėgstu serialus. Bet tik tokius, kokius aprašiau - linksmus ir verčiančius iš koto, po kurių nori tik laukti rytojaus, kada gausi dar porciją juokelių (kadangi aš nesisiunčiu serialų, man tai lyg šventas ritualas, kurį rodo per kabelinę tam tikru metu, kurio pakeisti negali).

Dabar nelabai beprisimenu, tačiau kokius penkerius metus atgal, visi žiūrėdavom "Auksarankį". Tai buvo toks verčiantis iš koto serialas, kad visi trys (na, paskui tapom keturi) sėdėdavom nedrįsdami pažvelgti laikrodin, kuris galiausiai išmušdavo valandą, kai viskas baigdavosi. Kai šis serialas baigėsi, ilgai nežiūrėjau jokio kito. Ar bent tokio, kuris per tuos metus būtų giliau įsirėžęs galvon. Apie "Draugus" nekalbu - kadangi aš jų niekada taip visų ir nemačiau. Kažkodėl netraukia manęs vieną kartą imti ir žiūrėti.
O prieš porą metų labai netikėtai atradom vieną serialą, kuris labai patraukė dėmesį. Tai - "Karas namuose", filmas apie šeimą, kurioje yra penkios beveik niekuo nepanašios asmenybės bando sutilpti po vienu stogu. Paaugliams visada nutinka kokios nors itin keistos ir dar juokingesnės bėdos, o tėtis tik dar labiau padidina juoko dozę savo sąmojais. Na, pasakoti apie filmus aš nemoku, o iš filmų puslapių kopijuoti principai neleidžia. Bet... "Karas namuose" vakar baigėsi, vienas blogiausių šio serialo dalykų - tik 2 sezonai...

Skanaus!

2010-01-17T19:35:00.000+02:00

Neįtikėtina, bet prie gaminimo mane privedė ne kas kitas nei... katinai! Niekad negaminau pyragų, niekada nesidomėjau jų gaminimu. Ir štai, vienai katinėlių augintojai parašius baisiai jau skaniai atrodantį receptą susilydžiau - viskas, darau pyragą.

Ir štai, sekmadienio pavakarę aš, kanopuotoji, pradėjau gamint pyragą. Nepaisant poros smulkmeniškų problemėlių, dabar ant stalo garuoja šiltutėlis ir skanutėlis pyragas. Net mama, iš pradžių tik susiėmusi už galvos, prie puodelio arbatos pasiėmė porą gabalėlių. Ką gi - pavyko :)

Paties recepto nerašysiu - nei aš jį sugalvojau, nei aš jį kažkaip pakeičiau. Tiesiog išsikepiau pagal nurodymus. O jei labai norėsit, išduodu paslaptį, jis slepiasi kažkur google. :)

2010-01-12T21:22:00.000+02:00

Šiandien į tolimus plotus, žmogui nematomus, iškeliavo mūsų degu, Kiki. Išgyvenusi bene penkis metus pas mus, pasirinko šią dieną išeiti, po sunkių kančių.
Širdį suspaudžia, kai supranti, kad tos mažos išdaigininkės jau nepamatysim. Rytoj tėtis paims dėželę su Kikutės kūneliu ir užkas kokiame nors miške. Ant tos vietos vaikščios daugybė žmonių, jie net nepagalvos apie vienišą žiurkę, kurios šios žemės pavidalas guli po žeme.
Taip tuščia virtuvėj be mažo pilko zuikučio narvo...

R.I.P. Kiki, pirmoji mano augintinė.

Hakuna matata!

2010-01-08T16:27:00.000+02:00

Kadanors matėte "Liūtą Karalių"? Aš tikiu, vaikystėje tikrai matėte.
O aš šiandien tiesiog atsisėdau ir, pasiėmusi diską įsijungiau šį filmą. Sutapatinau su gyvenimu. Juk tie, kuriuos mylime ir pasitikime labiausiai, svarbiausią akimirką dingsta visai kaip Simbos gyvenime dingo jo tėtis, Tauriosios šalies karalius Simba. Taip, tie, kurie mus gelbsti, vieną kartą mūsų nebeišgelbės, todėl reikės suktis patiems... Nes yra tokių, daugybė tokių kaip Simbos dėdė ir jam paklusnios hienos. Bet taip surasime ir kitų, kurie neabejos mumis ir padės. Kaip Simbai padėjo Timonas ir Pumba. Taip surasime tuos, kurie visada tavimi tikėjo. Taip kovosime už tuos, kurie tavimi tiki. Kaip Simba su Nala kovojo už visą Tauriąją šalį, kurios gyventojai juo tikėjo. Ir blogis dings. Ne savaime, bet dings.

Visada pasišnibždėkite "hakuna matata!", kai viskas labai blogai. Galbūt nepasiseks, bet tikėkite. Nes "Hakuna matata!".

"It's our problem-free philosophy
Hakuna Matata!Hakuna Matata!
Hakuna matata!Hakuna Matata!
Hakuna matata!Hakuna Matata!
Hakuna matata!Hakuna Matata!
Hakuna Matata!"

Rytoj jau bus visai kiti metai...

2009-12-31T21:39:00.000+02:00

Dar vieni metai praėjo... Pradedant nelaiminga metų pradžia, gan įvairiapusiška vasara ir blogo įkūrimu, baigiant naujais draugais. Pagalvoju apie metus, kurie jau prabėgo, ir nusišypsau. Buvo juk visko :)

Ateinančiais pasižadu vis dėlto tapti GGT "Pifo" savanore, taip bent minimaliai susieti save su šunininkija; daugiau šypsotis, nes gyvenimas tada atrodys šviesesnis; žiūrėti į viską su daugiau optimizmo, nes pezimismas kenkia išvaizdai ir išlaikyti pusiausvyrą, taip kad, visko po truputį :)

O Jums, mieli skaitytojai, linkiu, kad baltos mišrainės ant stalo netrūktų ir kad veidai prie to stalo būtų besišypsantys ir tiesiog švytintys gerumu! Tad sudaužkime taures ir nerkime į naują dešimtmetį!!!

Katinų gang'as

2009-12-28T16:06:00.000+02:00

Tai - trys katinai, visi trys Katinų gang'o nariai, gyvenantys ant vienos lentynos. Visi gimę su A.Kaniavos dainuojamąja poezija ir daryti su didele meile iš vilnos.Pažadėjau (ne tik sau :)) taip lengvai daugiau rankdarbių nepamiršti. Kažin ar netapsiu pažadų laužytoja.

Su šventėm!

2009-12-24T12:59:00.000+02:00

Su šventėmis visus Jus, kurie užsukate ir pasižvalgote čia retkarčiais. Su šventėmis ir tuos, kurie čia nėra lankęsi, bet su šventėmis!

Jaukumo, meilės, šilumos ir to, ko trokštate :)

2009-12-16T17:16:00.000+02:00

Dievuliau, aš kadanors dar kartą pamatyčiau, tą nususį valkatą, šlykštynę ryžą, paprastai vadinamą šešku, kuris drįso prisiliesti prie Beno ir Tinos ir dar, negana to, jam sugrūsti bonką klijų ir išmesti iš tų apšepusių "stroikių", tai gink Dieve, užmuščiau. Ir meldžiuosi, kad tuos išperas išmestų iš mokyklos.
Prisipažįstu, Pipiro istoriją žinojau puikiai, man buvo gaila šuns, bet... Aš tiesiog nenorėjau gilintis. Šįkart viskas atvirkščiai. Benas - šuo iš gretimo kiemo, maža būdama visad pakalbindavau jį, paglostydavau, retkarčiais eidama iš mokyklos ir dabar gulintį matydavau. Neturiu supratimo už ką tie keli debilai paėmė vargšą šunį.

Kad tik šunelis išgyventų ir gautų gerus šeimininkus, kurie juo rūpintųsi ir mylėtų...

Lava kalendoriuje!

2009-12-15T18:27:00.000+02:00

Anksčiau rašiau apie savo mažąją draugę - Lavą. Tai prieš porą mėnesiukų unitedcats.com surengė konkursėlį berengdami 2010-ųjų metų kalendorių su katėmis iš viso pasaulio. Kiek padvejojusi įdėjau vieną nuotrauką, daug nesitikėdama. Tačiau rezultatų paaiškėjimo dieną į tą pačią kėdę prie kompiuterio sėdausi su viltimi - o galgi?.. Drebėdama atidariau puslapį ir, vualia, mano panelytės žvilgsniukas kalendoriuje, pavadintame "Tik pažvelk į šias akis", puikuojasi. Ne prie mėnesio nuotraukų per visą lapą, o mažesniu formatu, nuotraukų skiltyje pavadintoje "Ypatingi Unitedcats draugai". El. paštą pasiekė laiškas, kad katė tikrai pateko ir prašymas atsiųsti savo adresą, kad kompanija galėtų atsiųsti man siuvenyrus ir sertifikatą, nes šios skilties laimėtojai kalendoriaus su savo augintiniu už dyką jau nebegauna.

Po ilgo laukimo, prieš porą savaičių paštininkė paskambino į duris su labai dideliu voku iš Estijos. Greitai sumojau, nuo ko gi siuntinukas, puoliau atidaryti. Dovanėlės - kuklios, drobinis maišiukas su emblema, keli lipdukai bei ženkliukas. Pasidėjau ant lentynos, vieną lipduką užsilipinau ant telefono dangtelio.

O štai vakar tėti grįžo su dar vienu pirkiniu - kalendoriumi. Kalendorius - ekologiškas, tačiau mane asmeniškai kai kurios nuotraukos stipriai nuvylė, tikrai žinau, kad galima buvo ir geresnes parinkti, o ir kaikurių katinų ir katyčių savininkai širstelėjo, kai savo katinėlių nuotraukas pamatė kurio nors mėnesio puslapyje, o atskirame sulipintame iš daugybės mažučių nuotraukyčių..

Na, bet negi imsiu ir aš širsti, man smagu, kad turėsiu prisiminimą, o kalendoriaus kūrėjai galbūt patobulins jį kitais metais.. :)

2009-12-12T19:22:00.000+02:00

Po truputėlį visur įsigalėja Kalėdos... Jei ne jos, tai bent stebuklinga jų dvasia, mandarinų kvapas virtuvėje, kepančio pyrago kvapas ir vis daugiau šventiškų langų, kai vakarais pažvelgiu pro langą.

Kalėdų stebuklas!

2009-11-21T20:58:00.000+02:00

Skubu dalintis šia žinia, šia puikia naujiena!

Padovanokite vaikams stebuklą - nepakilę nuo darbo kėdės, neatverdami piniginės, kaip skelbia ir pats baneriukas, vos spusteldami mygtuką blogo šonelyje.

Veiksmas vyksta taip - tiesiog spausdami mygtuką blogo kraštelyje, Jūs Lietuvos nuskriaustiems vaikučiams bus skirta po penkis centus.

Akcijos remėjai - prekybos centras "Iki" ir "Maisto bankas".

Nelikite abejingi!

Laikas

2009-11-17T20:17:00.002+02:00

Atėjo laikas ir jums susipažinti, su mano antra gyvenimo palydove po Bletmeno, mano mėlyna drauge ir mano mylimiausia ir visokia -iausia Lava. Mūsų namuose ji - jau metus su viršum nuo tada, kai tėtis sugalvojo, kad mums reikia katės. Galiu paantrinti - jis neklydo. Ji įnešė to, ko trūko, tai tapo asmuo, apie kurį nuolat vienas kito teiraujamės ir meluočiau, jei pasakyčiau, kad mūsų hierarchijos lentelėje (būtent taip ji vadinasi) ji yra paskutinėje vietoje. Ji mieliau ten nuleidžia kitus šeimos narius.

Šiandien (lapkričio 17 dieną) Lava patyrė daug streso ir baimės - operaciją. Nes atsitiko taip, kaip atsitiko, kad morčiai pasidarė siaubingi ir nebegalėjome kentėti nei mes, nei ji. Tad gydytojas Žydrūnas iš LVA šiandien ją sterilizavo. Dabar turime silpnai vaikštančią, nuskriaustą katę nuskustu pilvu. Bet ji juk pasveiks.

Ir vis nesuprantu, kaip žmonės sako, kad nemėgsta kačių.. Katės - tai kažkas stebuklingo!

Moliūgėlio šventė

2009-11-01T19:40:00.001+02:00

Šventėt heliauvyną, ką?

O mes, pirmąkart per mano trumpą gyvenimo tarpsnį, paminėjom šią, nelietuvišką ir labai daug nevieningų nuomonių sulaukiančią šventę. Tiesa, šventimu to irgi nepavadinsi, juk šventė - tai vakarėlis (o vakarėlis kažkodėl labai greitai asocijuojasi su alkoholiu, vėliau su skrandžio turtų pašalinimu ne per visai tą vietą...), persirengėliai tuksenantys į durys ir šaukiantys trick or treat?.
Mes - tiesiog paminėjom. Jau prieš porą savaičių Bletmenui sukirbėjo mintis paimti moliūgą nuo kambario grindų kaime. Na, o aš nesipriešinu savo geriausiam draugui ir įsimečiau jį mašinon. Tupėjo jie ten dviese, bet antrasis pasiliko.

Taip ir tupėjo jie, vienas kaime, kitas mieste. Tačiau vakar, lapkričio 31 dieną, besėdėdami kaime pamatėme kaimietį tupint kampe. Įsimetėm antrąjį mašinon ir, aplankę artimųjų kapelius, nuvažiavom pas tetą. Vaikai buvo labai laimingi, kai tėtis išpjaustė :)
O grįžę į miestą, jau tamsiam vakare ėmėmės savojo, miestinio. Uždegę žvakutę, patupdėm balkonan, kuris visai neseniai įstiklintas. Na, vaizdas buvo geras. O brolis dar palakiojo aplink užsidėjęs savo betmeninę kaukę. Taip jaukiai ir praleidom savo moliūgėlio šventę :)

Autokrosas Pavilkio trasoje

2009-09-30T18:27:00.001+03:00

Savaitgalį apsilankėm autokroso varžybose. Ko buvo, ko nebuvo, bet stovint ir rankas nušalau, ir iš trasos akmenų gavau. Bet visgi smagus tas autosportas, toks greitas ir viliojantis...
Tikrai nežinau, kuri mašina kieno ir kas laimėjo, nes į sušalusias ausis sunkiai įėjo, bet sveikinu visus laimėjusius!

Melionas žirafų

2009-09-16T18:00:00.000+03:00

Aš prieštarauju p. Jørgen nuomonei ir tikiu, kad p. Ola surinks melioną žirafų iki 2011 metų :)

Bletmenas nupiešė mažą žirafiuką (tiesą sakant, matome, kad jis nelabai žino, kaip atrodo žirafų nosys), aš prisidėjau su linksmuole jam pašonėj.

www.olahelland.net/giraffes

Aš ir... kiti?

2009-08-29T19:01:00.001+03:00

Jeigu kas nors netyčia perskaitė visus įrašus ir skaito šį, tikriausiai pastebėjo, kad dviejuose paskutiniuose įrašuose nefigūruoja kaip mano asmeninis geriausias draugas žinomas Bletmenas. Net man pačiai nejauku, kad toks geras draugas ten nefigūruoja. Tačiau taip greitai galvoje gimė mintis apie tai, kaip kalbėtis su savimi viešumoje. Ir ką apie tai mano kiti?

Aš esu viena iš tokių žmonių (neapsiverčia liežuvis sakyti "merginų"), kurie meluotų patys sau, jei pasakytų, kad jiems nesvarbu, ką mano kiti. Ką mano kiti yra svarbu, svarbu lygiai taip pat, kaip ryte apsiauti apatinius, nes aš ir iš tų žmonių, kurie juos nešioja. Bet kad ir kaip svarbu, ką mano kiti, aš nuo pat mažens kalbėdavausi su savim. Prisimenu, kad prasidėjo tai ankstyvoje jaunystėje, kai sėdėdama išvietėje kalbėdavausi su peliukais. Na, netikrais, o išgalvotais. Ir jie visi iki vieno turėjo vardus, kuriuos aš, kaip bebūtų keista, prisimindavau. Vienas, matyt, šiuolaikiniojo Bletmeno pirmtakas buvo kažkoks individas pelinas iš L raidės. Ir aš kiekvieną kartą po pusvalandį sėdėdavau toje klozeto patalpoje, kad pasikalbėčiau. Ir kalbėdavausi. Paskui persikraustėm kitur, ir peliukais aš tikriausiai nepasirūpinau. Na, kad ir kaip ten bebūtų buvę, peliukai į šį butą, kur dabar ir gyvenu, neatsikėlė.

Bet susimąsčius apie tai, kaip aš kalbėdavausi grįždama, pavyzdžiui iš mokyklos, tai prieš akis atsiranda peliukas. Visai toks pats, kaip Bletmeno pirmtakas. Tai ką, jis vis dėl to atsikraustė?

Man buvo labai gėda kalbėtis su savimi. Dėl tos pačios priežasties, kaip minėjau pradžioje. Buvo stebuklas, kai pagavau save kalbant mintyse. Niekas nematė ir negirdėjo, ką kalbu, ir tai buvo tolygu tikram stebuklui! Išmokau mąstyti tyliai, be žodžių. Kreivi žvilgsniai mano pusėn man bedisktuojant baigėsi. Bet kaip tik tuo metu aš ir pati baigiau visas kalbas. Aš tiesiog nebeturėjau apie ką ir kaip šnekėti. Galiausiai tik vedžiodama šuvą pasakydavau sau porą žodžių vidury laukų.

Visi šie lėti pokyčiai vyko metai iš metų, tad ir laikotarpis praėjo nemažas. Aš paaugau ir tapau tokia, kokia esu. Pradėjau klausyti tokios muzikos, kuri man patinka, o ne tos, nuo kurios leipsta visi mano amžiaus paaugliai. Pradėjau kapstyti giliau, todėl ir pradėjau rašyti. O nuo rašymo ir didelio mąstymo aš ir vėl gavau daug diskusijų temų. Taip, dabar mokėjau kalbėtis tyliai, bet kurių galų man tyliai kalbėtis miške, vedžiojant šuvą? Šuo tikriausiai labai daug apie mane žino. Skirtingai nei aš apie jį. Taip, tada dar neapibrėžtai, miškuose gimė Bletmenas. Tiesa, vardas atėjo vėliau ir visai netikėtai, bekalbant apie gyvenimą su broliu. Tačiau tada dar rašiau tik į bitęplius, kur mano rašliavas galėjo aptikti tik laimingieji arba mane pažįstantys, arba norintys susipažinti. Bet aš nusprendžiau kad reikia blogo. Tiesa, šį faktą konstatavau labai ilgai, bet prieš metus pradėjau rašyti blogą. O su juo vėl atėjo milijonai minčių, ką reikia rašyti ir ko nereikia. Tada blogas.lt išnaikino mano blogą ir tik vėliau aš išdrįsau sukurti savo kanopuotąjį blogiuką. Ir šiuose puslapiuose visai puikiai įsipaišė Bletmenas.

Nesunku atspėti, kad Bletmenas - tai dar viena kvaila išsireiškimų forma norint būti skaitomai?

Nėra visai taip, nėra visai ne. Bletmenas tiesiog mano geriausias draugas. Tikrai.

Miaumiaumiau susitikimas :)

2009-08-28T10:07:00.002+03:00

Vakar (rugpjūčio dvidešimt septintąją), devynios kačių savininkės ir jų katytės susitiko vidury miesto. Buvo visokių nuomonių, tačiau susitikimas praėjo puikiai, ir katytės ir jų šeimininkės puikiai pasisėdėjo Santakos parko medžių pavėsyje.

Padariau porą nuotraukų, bet fotoaparatas ušsikrovė ankščiau nei spėjau išeiti, tai ir kelios akimirkos liko neužfiksuotos. Nepastebėjau, kad baterija baigiasi po Burbuliatoriaus...

Na, nerašiu nei vardų, nei veislių, nei to, kas čia ar ten, tiesiog.. taip :)

Burbuliatorius #6

2009-08-25T11:08:00.001+03:00

Pirmadienį apsilankėme Kauno Burbuliatoriuje, kurio numeris šeši. Man ir visai šeimai tai buvo pirmasis toks renginys, bet nei vienas nenusivylėme :)
Lauksim kitų Burbuliatorių ir burbuluojančių žmonių!

(ant nuotraukų spausti, nes blogspotas, man regis, nedraugauja su kokybe)

"Man bloooga!"

2009-08-23T10:35:00.001+03:00

Pastarąsias porą dienų tenka išgyvent tą siaubingą blogumo jausmą, kai sėdi tik susirietęs, kad neskaudėtų pilvo, lakstai į tualetą daug dažniau nei statistiškas žmogus ir būni susierzinęs, viskas nervina ir beveik kiekvieną pasipainiojusį galėtum pasiųst... Nebesinori nei kalbėtis su Bletmenu, kuris labai šaltai į viską žiūri, ir dažnai būna pasiųstas, nebesinori nieko, o išgirdus, kad kalbama apie kažką saldaus, norisi vemt. Taip ir vaikštau - nuo išvietės iki savo kambario, kur sėdžiu susirietus. Iš esmės nėra taip blogai, kaip, rodos, galėtų būti, bet nėra ir gerai.

Tokiom siaubingom dienom (nesumaišykit su PMS, nes tai nėra tai) tenka sėdėt ir keiktis, kam aš padariau tą ar aną, kadangi tokie veiksmai šiaip sau neatsitinka. Aš netoleruoju laktozės, o kadangi vis neturiu laiko nuvažiuot iki VALIO ir nusipirkt vieną jų produktą pavadintą Zero Lactoze, tai man vis užeina suvalgyt ko nors skanaus. Pavyzdžiui, sausų pusryčių, kurie, kaip žinia, vartojami su pienu. Po šio veiksmo vakare lakstydamas į išvietę ir riesdamasis nuo pilvo tampymo, keikiesi nesutodamas, "KAM, PO GALAIS, ĖDEI TĄ MĖŠLĄ???". Atsigavęs, po kelių dienų pamatai, kad namie yra jogurto, ir viskas kartojasi. Ne tik su jogurtu, bet ir su baltu sūriu, sūreliais ir dar bala žino kuo.
Bet vakar, bevažiuojant iš žvejybos, pamačiau mašinoj vynuoges (neplautas, žinoma) ir nesusilaikius suvalgiau vieną šakelę. Valio, visą vakarą keikiausi kartu su Bletmenu. Bet net neabejoju, kad aš dar padarysiu tokių nesąmonių po kokios savaitės ar, daugiausiai, trijų ir vėl sėdėsiu ant klozeto. Užburtas ratas.

Ilgiau paskaičius sužinojau, kad mano organizme nėra kažkokio tai fermento, skaidančio laktozę ir dėl to viskas pakrypsta blogiausia linkme. Kaip teigia viena svetainė apie dietas, visiškai netoleruojančių laktozės žmonių yra mažai, tačiau dalinai netoleruojančių - daug. Mano atvejis nežinau koks, tačiau ne visi ten parodyti produktai skatina skrandžio sutrikimus man. Ledus valgau retai, tačiau net kai suvalgau ne vieną o porą porcijų per dieną grietininių ledų, jaučiuosi puikiai, skirtingai nei tada, kai suvalgau ožkos sūrio sumuštinius.

O va vakar, kaip jau rašiau vibe.lt, tėtis išpranašavo man hemorojų. Nežinau kas tai per velnias, tačiau visagalis google man pateikė porą rezultatų. Pasirodo, hemorojus yra visai rimta liga. Pasiskaičius daugiau išvydau dar siaubingų faktų apie jį, kad net šiurpas nupurtė. Pasirodo turi stadijas, o paskutinėse tenka operuoti išangę. Atsižvelgiant į visus simptomus, dar galiu nesiskųsti ir netgi džiaugtis savo menkais laktoziniais sutrikimais.

Bet visgi, matyt teks man kada nuvažiuoti iki VALIO centro. Juk reikia bent išbandyti.

Žvejyba

2009-08-17T12:09:00.002+03:00

(nuotrauka su visomis jos teisėmis priklauso man)

Puikus užsiemimas apsiniaukusią vasaros imti meškerę į rankas, susidėti plūdes, sliekus ir kabliukus kuprinėn ir sėsti mašinon. Tada važiuoti, kol privažiuoji Nemuną, išsiimti visus minėtuosius daiktus ir ramiai sau mėtyti meškerę. Kol galiausiai aplanko triumfas ir krantan atgula laimikis. Skamba puikiai, o kaip yra iš tiesų?

Šią vasarą daug žvejojam. Iš pradžių nemėgau, paskui prisidėjau į tas trumpas išvykas su fotoaparatu, kol galiausiai pagavau malonumą ir žvejyba tapo puikiu laisvalaikio praleidimo būdu. Man asmeniškai tai puikios progos pasėdėt su savimi, pamėtyt kabliuką ir pakalbėt su Bletmenu, kuris nėra labai teigiamai nusiteikęs šio užsiemimo atžvilgiu, tačiau ramiai sėdi šalia ir braido po Nemuną. Dažniausiai mudu susiginčyjam dėl to, ar pagausiu aš žuvį ar ne, ir jis amžinai laimi. Galbūt todėl, kad nesu tikusi žvejotoja ir vaikštau labai garsiai vilkdama kojas, kaip sako jis. Todėl dar nė karto nesidžiaugiau nuosavu laimikiu.
Kitais atvejais užsikalbam apie tai, kiek kilometrų kiekvieną savaitgalį sukariam vien tam, kad atvažiuotume ir porą valandėlių pamėtytume masalą. Iš ties, tų kilometrų susidaro. Pirmyn ir atgal - jau beveik šimtas kilometrų. Bet malonumams negaila, kad ir kaip keiktųsi Bletmenas, susidaręs blogą žvejybos įspūdį.

Iš tikrųjų matau, kaip stereotipas, kad merginos nežvejoja ir pasišaipymai po truputį juda iš visuomenės. Taip, mačiau, kurie pasakė ant manęs ir žvejybos debilizmas, bet ar aš turiu daugiau tolerantiškųjų draugų, ar kaip, daug susiraukusių pasakius, kad važiuoju žvejot, neatsirado. O moterys žvejoja rečiau dėl kelių priežasčių, dėl kurių žvejybos kai kada turiu atsisakyti ir aš. Pavyzdžiui, prieš porą dienų visą dieną planavom žvejot, nes atvažiav daug giminių, o nei aš, nei Bletmenas nesam labai bendraujantys su giminėm. Tačiau, kai broliui su tėčiu pavyko ištrūkti, aš jau nebegalėjau ištrūkti, nes mažam vaikui gi nepasakysi, kad parduotuvės mes žaisti nebegalim todėl, kad aš išvažiuoju. Likau.
Merginos yra labiau užsiemusios už kitos lyties atstovus. Galbūt todėl.

Kiti žvejų nemėgsta todėl, kad tai yra gamtos žalojimas ir panašiai. O aš žuvies nevalgau ir, kai kas nors ką nors pagauna, aš gražiai paleidžiu atgal Nemunan arba atiduodu mažučius žuveliokus savo katei (su kuria galbūt kadanors susipažinsite).

Susipažinkim?

2009-08-14T13:03:00.002+03:00

Pagalvojau, kad reiktų pradedant ką nors pasakyt apie mus.

Taigi, esam dviese. Aš ir mano įsivaizduojamas draugas Bletmenas, kuris padeda man spręsti kai kuriuos svarbius gyvenimo klausimus. Ir ne bet kaip, ne gražiais žodžiais, o keiksmais. Išties, jis būtų vertas kurio nors vieno kito įrašo apie jį ir jo istoriją, kurią kada nors parašysiu, nes jis pats nėra kalbus ir kalbasi vien su manim.

Aš - oficialiai Augustė, o neoficialiai Kumelė. Ne virtualioje erdvėje esu paauglė, kiek besidominti interneto galimybėmis, daug gyvenimo akimirkų fiksuojanti fotoaparatu.. Statistiška paauglė. O Kumelė yra lygiai tokia pati kaip aš - tingi, pikta ir mėgstanti spardytis.

Kaip sakiau pirmame įraše, šiame bloge kalbėsim apie paprastą mūsų gyvenimą - mudviejų nugirstus ir pamatytus dalykus, apie paprastus pajautimus ir šiaip, tokį gyvenimą, kokį mes gyvenam.
Šis blogas - paprastas, su ilgu adresu, paprastu šablonu ir su daug neprotingų minčių. Norėčiau kaip geriau, su .lt galūne, bet kai kišenėje švilpauja vėjeliai, tai nėra lėšų ir domenui. Galbūt kada nors, bet ne šiandien ir ne rytoj...

Ir... pradedam!

2009-08-10T20:20:00.001+03:00

Gerų žmonių valia kuriu naują blogą. Tokį naują, kad jis dar kvepia naujais žodžiais, girdisi klaviatūros kaukšėjimas mano ilgais pirštais, o atsidarius šį langą matosi, kaip aš nepratusi rašyti blogo. Čia nudrikusios mintys, kapsi išminties lašai, kurie vis džiūsta ir džiūsta, karo voratinkliai, suregzti iš svajonių. Bet kaip ir tikrus voratinklius, taip ir šiuos tenka nuvalyti plunksnine šluotele..

Jaučiuosi kaip pirmaklasė pirmąkart atėjus į mokyklą per birželio pradžioje vykstančias pamokėles. Maži guvūs vaikučiai laksto aplinkui, aptarinėja menkiausias smulkmenas su suolo draugais ir daug juokiasi. Jiems besijuokiant pasimato jų švarplės, su iškritusiais pieniniais dantukais ir jie tada atrodo taip mielai. Tad jaučiuosi kaip tik šitaip rašydama šitai, lyg turėčiau švarplę, galėčiau prasišiepusi pro neišaugusių dantų skylutes kaišioti liežuvį ir vis šaukti mamą rodydama atradimus. Nors rašiau blogą, bet rašiau tai kažkaip kitaip. Šiandien tuo pačiu pavadinimu rašau naują blogą - lyg išlaikydama tiltą virš prarajos su praeitimi. Jei kas nors norės mane rasti - ras. Tik adresas pasikeitęs, tačiau viskas man patinka. Labai patinka.

Nežinau, kam reikia rašyti blogą. Bet, naiviai tikėdamasi, tikiuosi, kad įrašai bus perskaityti, o kažkas net įsidarbins nuolatiniu mano skaitytoju. Kaip ir ankščiau rašysiu tai, ką matau, girdžiu, jaučiu ir išgyvenu.
Blogas man - išsireiškimo būdas, minčių saugykla ir jauki vietelė. Panašiai kaip namai, sava siena, nukabinėta paveikslėliais mielais tik tau pačiai, sava lova, tik kurioje gali ramiai sapnuoti ir savas stalas, kuris kartu išgyvena viską.. Visai kaip mano kampelis kambaryje.

Tuo ir pradėsiu - daugybe žodžių apie vieną ir tą patį.