Paskutinį kartą šią vasarą lyja lietus, viename Prahos skersgatvyje skamba varpeliai, taškuotuose puodeliuose auga gėlės, paukščiai pakyla nuo Vltavos paviršiaus ir mažutėliuose Prancūzijos kaimeliuose siaurais keliukais vaikštinėja ruduo.

Burtų dera ieškoti visuomet. Kai nepakeliamai karšta arba snyguriuoja, einant mišku ar laukais link horizonto, aidint pirmam arba paskutiniam akordui ar tiesiog jaukiai sėdint terasoje po lietaus - visuomet yra kas nors stebuklingo. O pats didžiausias kerų šaltinis man nuo mažumės atrodė peizažas: ankstus rytas, nutykusi jūra ir užsimiegojusios kopos. Jei kada nors tai pieščiau, būtinai dar pridėčiau dvi žuvėdras ir debesuotą dangų. Aš visada įsivaizduoju, kad tokiu metu prie jūros beveik nieko nėra ir viskas stovi vietoje. Vėjas neliečia smilgų ir gubojų, nėra laivų horizonte... Tik lengvai į krantą atsimuša mažutės bangos.

Karštos rugpjūčio naktys, kai kankina nemiga, man atrodo lygiai tokios pat kaip tas peizažas. Niekas nejuda, aplinkui tamsu, nė šuo iš trečio aukšto neloja, o pro atdarą langą girdėti tik žiogai ir vienas kitas motociklas gatvėje šalimais. Ir nenuslėpsi, tame čirpime ir motociklų gausme tikrai yra šiokių tokių kerų. 

2

Šeštą valandą ryto saulė jau 42-i minutes kyla zenito link, o temperatūra siekia 17 laipsnių. Kur nors laukuose krykščia vieversiai, keliu palei Nemuną praūžia pienvežis, močiutė tikriausiai jau seniai išgėrusi rytinę kavą ir paglosčiusi šunį, o mieste, daugiabutyje priešais mano virtuvę, šviesa dega vieninteliame lange. Kaip tik tokiu metu, kai virtuvė dar skendi blausioje šviesoje, geriausias laikas pašauti duoną į orkaitę, maišyti arbatą taip, kad garsiai skambėtų, ir taisytis lengvučius pusryčius. Dar tokiu metu galima pagauti save stovintį prie lango su nugertu puodeliu arbatos ir pajusti, kaip lengvai nusileidžia pečiai, užsimerkia akys ir išgirsti tuo pat metu pro atvirą langą atsklindančius pavienius paukščių čirenimus. Išėjus į kiemą sučiumpa ankstyvo liepos pabaigos ryto vėsa, virš galvos pabyra daugybė langų (būtinai plastikinių), pasimeta ir tas vienintelis su degančia šviesa. Mano dėdė dažnai kartoja, kad gyvendamas kaime niekaip negali priprasti prie šalia gyvenančių keleto kaimynų, o aš vis atsakau, kad mieste kaimynų dešimtys, o be to - vieni kitų jie nepažįsta.
Kažkada, rodos, rašiau, kad laikas brangus, nes tinkamas bet kam. Tad be visa ko, šeštą valandą ryto pritemusioje virtuvėje gera tepti sumuštinius, krautis kuprinę ir giedrą, nors numiegotą, veidą matyti atsispindintį mašinos lange bei važiuoti į tas pievas, kur tekant saulei laigo stirnos, o vorai naktimis pina voratinklius skersai kelių. Tuomet telieka prisegti močiutės glostytam šuniui pavadį ir išeiti pasivaikščioti (galima šunį vedžioti, o galima kartu su juo eiti pasivaikščioti). 

Ir šile pirmieji, kurie pasveikins šitokį rytą, bus tabanus bromius ir chrysops relictus, kurie su neįtikėtinu įkyrumu kone visą kelią velsis į nešukuotus plaukus ir suks ratus virš galvos. Pasukus iš miško pasitiks siauras keliukas link kapinių, kuriuo einant kartais galima sutikti vidury tupintį kiškį. Posūkis į dešinę, keletas žingsnių pro nedidelius kieno nors namus su nameliu medyje, ir miško juosta baigsis. Prieš akis atsivers laukas, skendintis ypatingoje rytmečio šviesoje, tolumos bus rytmetiškai padūmavusios ir šią akimirką būtinai - būtinai - parūps apie tai parašyti. Arba rašyti išvis. O gal fotografuoti, piešti, dainuoti, šokti čia pat ant minkštos žemės, juoktis... Rodos, kad pasivaikščiojimuose Vytautas V. Landsbergis pasakojo apie moterį, kuri sakėsi esanti poetė - paklausus apie eilėraščius ji sakė, kad užtenka pamatyti saulėtekį ir rodosi, kad šitai puikiausia poezija. Gali būti, kad ir septintą valandą ryto išėjus į pievą, kai virš galvos ratus zyzdami suks vabzdžiai, apims jausmas, kad aš - irgi poetas. Donaldas Kajokas labai gražiai sako: Poetas nebūtinai turi užsiimti eiliaraštyste. Jis gali tapyti paveikslus, muzikuoti, projektuoti namus. Tačiau ir to nebūtina. Galima šluoti gatves, švilpaujant prekiauti turguje, kirpti avis, slaugyti ligonį, vaikystės kino teatre krapštyti nosį ir būti tikru poetu. Tiesa, neabejotinai gali būti, kad nieko tokio neatsitiks, bus nepastebėtas namelis medyje (ir nereikės įsivaizduoti, kaip gražiai iš jo atrodytų tekanti saulė), nereikės ilgų citatų, kurias užrašius gali pasimiršti, ką norėta pasakyti... Nepastebėti liks paukščiai, vis nutupiantys šalimais, stirnų pėdsakai lauko keliuke, išdidžios pavienės pušys prie pat upės. Nereikės į ją bristi, šaukti šuns, ieškoti naujo kelio namo ir juo išeiti priešais dar jaunų pušaičių rikiuotę. Bet šis tas vis dėlto vyks - du vabzdžiai suks ratus virš galvos, už pūkinių debesų toliau kils saulė, lėtai šlaps ilgo sijono palankos ryto rasa, o priešais, už krūmų, tylutėliai tekės Nemunas. 

     Yra tokia knyga iš mano mėgstamų knygų serijos, Paprasti stebuklingi daiktai. Mielai nieko nesakyčiau nei apie ją, nes viską, ką norėčiau pasakyti, dažniausiai atspindi vien jos pavadinimas, nei apie ką kita, nes, pirma, pasakyti neturiu ką -- Nemunas vis dar teka sava vaga, o naktimis prie jūros girdėti jos išošta lopšinė, o aš, ypač sutikusi ką nors iš tų, su kuriais nė nebesisveikinu prasilenkdama Laisvės alėjoje, galvoju, kad visai nejudu iš vietos, skirtingai nei tie, kuriuos tenka sutikti... Tiesa, antra, ištęsta tyla pati leidžia šį tą suprasti. Telieka pažvelgti į viską iš gerosios pusės ir galvoti, kad ta vieta, kur esu užstrigusi, nėra jau tokia baisi.

vienas tų paprastų skelbimų, kurie metų metus kabo ant apleistų skelbimų lentų, kuriuos perskaitę fotografuoja menininkai ir kelia į internetą, bet niekas niekada neatsiliepia. tiesa, dėl šių priežasčių šis niekada ir nebuvo parašytas

aš esu mergaitė ir gyvenu mieste, kur kartais lyja lietūs, o kartais jų tenka laukti ir laukti. tai paprastas miestas, paprastai jame žydi alyvos, paprasti ir tie, kurie jas užuodžia, tik sakydama paprasti aš visai neturiu galvoje neypatingi. aš mėgstu lietų, kakavą, pyragus ir apelsinus, žvaigždėtas naktis prie upių, bet vis labiau kvepiant prie durų alyvoms pasiilgstu žmogaus, kuris padėtų ranką ant peties, tad jo ieškau ir laukiu labiau nei lietaus ar pirmųjų žemuogių. tačiau visai gali būti, kad manęs sutikti jums nepavyks, o net jeigu pavyks, ta ranka ant peties nenusileis, tad tik noriu pasakyti, kad liūdnų akių žmonės labai šitai vertina ir niekada nepamiršta.

Skiautės to, kas turėtų būti parašyta

Norėčiau parašyti ką nors tokio, kas išlaikytų mane pačią orią ir ramią akivaizdoje dalykų, apie kuriuos kalbama tik tada, kai to prireikia. Ką nors, kas leistų be baimės žiūrėti į ateitį. Iškęsti baisiausius skausmus. Užsimerkti naktį. Mirti.

Pavasariop teko skaityti daug tekstų, kuriuos parašė jau išėję žmonės apie tuos, kurie taip pat išėję. Ir skaitydama Mykolo Sluckio Laiko sūpuokles pajutau šio žmogaus žodžiuose nuojautą, kad mirusieji turi šiokį tokį pranašumą prieš mane ir patį M. Sluckį, kai jis dar vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Ir tikriausiai visus, kurie vaikšto kokio nors miesto gatvėmis. Ši nuojauta nuo tolei tapo mano, kai skaičiau Sigito Gedos, Gendručio Morkūno ir visų kitų tekstus.

Ties balandžio 8-ąja dienoraštyje įrašyta Pranašiųjų būrys gausėja <...>. Kartosiuosi, tačiau Marcelijus Martinaitis išėjo tą pavasarį, kai po kiek daugiau nei pusės amžiaus balandį prisnigo, visai kaip pirmajame jo rinkinyje. Štai tuomet teko sustoti ir kiek pasiklausyti. Ne pranešimo, ne, net ne iškart, bet sustoti teko. Kitą rytą. Kai pradėjo tirpti sniegas.

Stovėjau tarp daugiabučių namų, kilo saulė, kapsėjo lašai nuo laiptinių stogelių ir klausiausi. Kaip gera būtų žinoti, kad tai, ko visi bijo, o susidūrę stipriau apkabina mamas ir tėčius prieš naktį, bus tada, kai iš tiesų ateis metas. Ne šiaip diena, bet toji, kurią pati būsiu kur išrašiusi. Ta, kuomet prisnigs mano gyvenimo balandį. 

Gyvenimas mindo man ant kojų už nerašymą. Ir menamas metronomas vietoj žodyno žadamo „prietaiso muz. kūrinių tempu nustatyti; taktomačio“, pradeda skimbčioti sava melodija; turbūt ne šiaip sau kažkurį žiemos vakarą ėjau namo dėliodama posmą apie laiką. Tik pravėrus duris pamiršau.



„Suspėti yra dalykas“, reiktų užsirašyti ant sienos. „Pasiimti raktus nuo namų, raktą nuo kabineto, nepamiršti knygos į autobusą ir piniginės; nupirkti šokoladą, nevalgyti saldainių, laikrodį persukti po savaitės, pradėti megzti antrą kojinę, atiduoti knygas, ir visa tai prisiminti“ – irgi reikėtų. Tik jeigu rašyčiau vien tai, neliktų vietos nesibaigiančioms citatoms iš tų knygų, kurias reikia pasiimti į autobusą ir atiduoti, arba eilutėms iš dainų.
Kiekvieną dieną sugalvoju keletą „įsidėmėti“ kategorijos minčių. Ir praeitos dienos žodžiai iš karto pasimeta, nes kiekvieną dieną, net nespėdama kartu su tuo atskiras melodijas mušančiu metronomu aš nugyvenu atskiro užrašo vertas dienas, kartais net iš tiesų užrašydama. Ne ant sienos, tebūnie.
Kiti rašo sėkmės dienoraščius, mano sėkmės yra tie žodžiai mintyse. Let it go. Sum qui sum. Į tas mintis jie taip ir ateina – einant. Kai girdžiu „Kas man šiandien darosi?“ tuo griaudėjančiu tonu, o aš sau visai nebūdingai pašnibždom pasakau „Tu pats“. Nes mes patys sau ir atsitinkam. Rašydami, nerašydami, numindytom kojom, vėluodami visur, kur tik negalima... Kiekvienąkart.