Šeštą valandą ryto saulė jau 42-i
minutes kyla zenito link, o temperatūra siekia 17 laipsnių. Kur nors
laukuose krykščia vieversiai, keliu palei Nemuną praūžia pienvežis,
močiutė tikriausiai jau seniai išgėrusi rytinę kavą ir paglosčiusi šunį,
o mieste, daugiabutyje priešais mano virtuvę, šviesa dega vieninteliame
lange. Kaip tik tokiu metu, kai virtuvė dar skendi blausioje šviesoje,
geriausias laikas pašauti duoną į orkaitę, maišyti arbatą taip, kad
garsiai skambėtų, ir taisytis lengvučius pusryčius. Dar tokiu metu
galima pagauti save stovintį prie lango su nugertu puodeliu arbatos ir
pajusti, kaip lengvai nusileidžia pečiai, užsimerkia akys ir išgirsti tuo pat metu pro atvirą langą atsklindančius
pavienius paukščių čirenimus. Išėjus į kiemą sučiumpa ankstyvo liepos
pabaigos ryto vėsa,
virš galvos pabyra daugybė langų (būtinai plastikinių), pasimeta ir
tas vienintelis su degančia šviesa. Mano dėdė dažnai kartoja, kad
gyvendamas kaime niekaip negali priprasti prie šalia gyvenančių keleto
kaimynų, o
aš vis atsakau, kad mieste kaimynų dešimtys, o be to - vieni
kitų jie nepažįsta.
Kažkada, rodos, rašiau, kad laikas brangus, nes tinkamas bet kam. Tad be visa ko, šeštą valandą ryto pritemusioje virtuvėje gera tepti sumuštinius, krautis kuprinę ir giedrą, nors numiegotą, veidą matyti atsispindintį mašinos lange bei važiuoti į tas pievas, kur tekant saulei laigo stirnos, o vorai naktimis pina voratinklius skersai kelių. Tuomet telieka prisegti močiutės glostytam šuniui pavadį ir išeiti pasivaikščioti (galima šunį vedžioti, o galima kartu su juo eiti pasivaikščioti).
Kažkada, rodos, rašiau, kad laikas brangus, nes tinkamas bet kam. Tad be visa ko, šeštą valandą ryto pritemusioje virtuvėje gera tepti sumuštinius, krautis kuprinę ir giedrą, nors numiegotą, veidą matyti atsispindintį mašinos lange bei važiuoti į tas pievas, kur tekant saulei laigo stirnos, o vorai naktimis pina voratinklius skersai kelių. Tuomet telieka prisegti močiutės glostytam šuniui pavadį ir išeiti pasivaikščioti (galima šunį vedžioti, o galima kartu su juo eiti pasivaikščioti).
Ir šile pirmieji, kurie pasveikins šitokį rytą, bus
tabanus bromius ir chrysops relictus, kurie su neįtikėtinu įkyrumu kone
visą kelią velsis į nešukuotus plaukus ir suks ratus virš galvos.
Pasukus iš miško pasitiks siauras keliukas link kapinių, kuriuo einant
kartais galima sutikti vidury tupintį kiškį. Posūkis į dešinę, keletas
žingsnių pro nedidelius kieno nors namus su nameliu medyje, ir miško
juosta baigsis. Prieš akis atsivers laukas, skendintis ypatingoje rytmečio
šviesoje, tolumos bus rytmetiškai padūmavusios ir šią akimirką būtinai -
būtinai - parūps apie tai parašyti. Arba rašyti išvis. O gal
fotografuoti, piešti, dainuoti, šokti čia pat ant minkštos žemės,
juoktis... Rodos, kad pasivaikščiojimuose Vytautas V. Landsbergis
pasakojo apie moterį, kuri sakėsi esanti poetė - paklausus apie
eilėraščius ji sakė, kad užtenka pamatyti saulėtekį ir rodosi, kad šitai
puikiausia poezija. Gali būti, kad ir septintą valandą ryto išėjus į pievą, kai virš galvos ratus zyzdami suks vabzdžiai, apims jausmas, kad aš - irgi poetas. Donaldas Kajokas labai gražiai sako: Poetas
nebūtinai turi užsiimti eiliaraštyste. Jis gali tapyti paveikslus,
muzikuoti, projektuoti namus. Tačiau ir to nebūtina. Galima šluoti
gatves, švilpaujant prekiauti turguje, kirpti avis, slaugyti ligonį, vaikystės kino teatre krapštyti nosį ir būti tikru poetu.
Tiesa, neabejotinai gali būti, kad nieko tokio neatsitiks, bus
nepastebėtas namelis medyje (ir nereikės įsivaizduoti, kaip gražiai iš
jo atrodytų tekanti saulė), nereikės ilgų citatų, kurias užrašius gali
pasimiršti, ką norėta pasakyti... Nepastebėti liks paukščiai, vis
nutupiantys šalimais, stirnų pėdsakai lauko keliuke, išdidžios pavienės
pušys prie pat upės. Nereikės į ją bristi, šaukti šuns, ieškoti naujo
kelio namo ir juo išeiti priešais dar jaunų pušaičių rikiuotę.
Bet šis tas vis dėlto vyks - du vabzdžiai suks ratus virš galvos, už
pūkinių debesų toliau kils saulė, lėtai šlaps ilgo sijono palankos ryto
rasa, o priešais, už krūmų, tylutėliai tekės Nemunas.