2

Šeštą valandą ryto saulė jau 42-i minutes kyla zenito link, o temperatūra siekia 17 laipsnių. Kur nors laukuose krykščia vieversiai, keliu palei Nemuną praūžia pienvežis, močiutė tikriausiai jau seniai išgėrusi rytinę kavą ir paglosčiusi šunį, o mieste, daugiabutyje priešais mano virtuvę, šviesa dega vieninteliame lange. Kaip tik tokiu metu, kai virtuvė dar skendi blausioje šviesoje, geriausias laikas pašauti duoną į orkaitę, maišyti arbatą taip, kad garsiai skambėtų, ir taisytis lengvučius pusryčius. Dar tokiu metu galima pagauti save stovintį prie lango su nugertu puodeliu arbatos ir pajusti, kaip lengvai nusileidžia pečiai, užsimerkia akys ir išgirsti tuo pat metu pro atvirą langą atsklindančius pavienius paukščių čirenimus. Išėjus į kiemą sučiumpa ankstyvo liepos pabaigos ryto vėsa, virš galvos pabyra daugybė langų (būtinai plastikinių), pasimeta ir tas vienintelis su degančia šviesa. Mano dėdė dažnai kartoja, kad gyvendamas kaime niekaip negali priprasti prie šalia gyvenančių keleto kaimynų, o aš vis atsakau, kad mieste kaimynų dešimtys, o be to - vieni kitų jie nepažįsta.
Kažkada, rodos, rašiau, kad laikas brangus, nes tinkamas bet kam. Tad be visa ko, šeštą valandą ryto pritemusioje virtuvėje gera tepti sumuštinius, krautis kuprinę ir giedrą, nors numiegotą, veidą matyti atsispindintį mašinos lange bei važiuoti į tas pievas, kur tekant saulei laigo stirnos, o vorai naktimis pina voratinklius skersai kelių. Tuomet telieka prisegti močiutės glostytam šuniui pavadį ir išeiti pasivaikščioti (galima šunį vedžioti, o galima kartu su juo eiti pasivaikščioti). 

Ir šile pirmieji, kurie pasveikins šitokį rytą, bus tabanus bromius ir chrysops relictus, kurie su neįtikėtinu įkyrumu kone visą kelią velsis į nešukuotus plaukus ir suks ratus virš galvos. Pasukus iš miško pasitiks siauras keliukas link kapinių, kuriuo einant kartais galima sutikti vidury tupintį kiškį. Posūkis į dešinę, keletas žingsnių pro nedidelius kieno nors namus su nameliu medyje, ir miško juosta baigsis. Prieš akis atsivers laukas, skendintis ypatingoje rytmečio šviesoje, tolumos bus rytmetiškai padūmavusios ir šią akimirką būtinai - būtinai - parūps apie tai parašyti. Arba rašyti išvis. O gal fotografuoti, piešti, dainuoti, šokti čia pat ant minkštos žemės, juoktis... Rodos, kad pasivaikščiojimuose Vytautas V. Landsbergis pasakojo apie moterį, kuri sakėsi esanti poetė - paklausus apie eilėraščius ji sakė, kad užtenka pamatyti saulėtekį ir rodosi, kad šitai puikiausia poezija. Gali būti, kad ir septintą valandą ryto išėjus į pievą, kai virš galvos ratus zyzdami suks vabzdžiai, apims jausmas, kad aš - irgi poetas. Donaldas Kajokas labai gražiai sako: Poetas nebūtinai turi užsiimti eiliaraštyste. Jis gali tapyti paveikslus, muzikuoti, projektuoti namus. Tačiau ir to nebūtina. Galima šluoti gatves, švilpaujant prekiauti turguje, kirpti avis, slaugyti ligonį, vaikystės kino teatre krapštyti nosį ir būti tikru poetu. Tiesa, neabejotinai gali būti, kad nieko tokio neatsitiks, bus nepastebėtas namelis medyje (ir nereikės įsivaizduoti, kaip gražiai iš jo atrodytų tekanti saulė), nereikės ilgų citatų, kurias užrašius gali pasimiršti, ką norėta pasakyti... Nepastebėti liks paukščiai, vis nutupiantys šalimais, stirnų pėdsakai lauko keliuke, išdidžios pavienės pušys prie pat upės. Nereikės į ją bristi, šaukti šuns, ieškoti naujo kelio namo ir juo išeiti priešais dar jaunų pušaičių rikiuotę. Bet šis tas vis dėlto vyks - du vabzdžiai suks ratus virš galvos, už pūkinių debesų toliau kils saulė, lėtai šlaps ilgo sijono palankos ryto rasa, o priešais, už krūmų, tylutėliai tekės Nemunas. 

     Yra tokia knyga iš mano mėgstamų knygų serijos, Paprasti stebuklingi daiktai. Mielai nieko nesakyčiau nei apie ją, nes viską, ką norėčiau pasakyti, dažniausiai atspindi vien jos pavadinimas, nei apie ką kita, nes, pirma, pasakyti neturiu ką -- Nemunas vis dar teka sava vaga, o naktimis prie jūros girdėti jos išošta lopšinė, o aš, ypač sutikusi ką nors iš tų, su kuriais nė nebesisveikinu prasilenkdama Laisvės alėjoje, galvoju, kad visai nejudu iš vietos, skirtingai nei tie, kuriuos tenka sutikti... Tiesa, antra, ištęsta tyla pati leidžia šį tą suprasti. Telieka pažvelgti į viską iš gerosios pusės ir galvoti, kad ta vieta, kur esu užstrigusi, nėra jau tokia baisi.