Paskutinį kartą šią vasarą lyja lietus, viename Prahos skersgatvyje skamba varpeliai, taškuotuose puodeliuose auga gėlės, paukščiai pakyla nuo Vltavos paviršiaus ir mažutėliuose Prancūzijos kaimeliuose siaurais keliukais vaikštinėja ruduo.

Burtų dera ieškoti visuomet. Kai nepakeliamai karšta arba snyguriuoja, einant mišku ar laukais link horizonto, aidint pirmam arba paskutiniam akordui ar tiesiog jaukiai sėdint terasoje po lietaus - visuomet yra kas nors stebuklingo. O pats didžiausias kerų šaltinis man nuo mažumės atrodė peizažas: ankstus rytas, nutykusi jūra ir užsimiegojusios kopos. Jei kada nors tai pieščiau, būtinai dar pridėčiau dvi žuvėdras ir debesuotą dangų. Aš visada įsivaizduoju, kad tokiu metu prie jūros beveik nieko nėra ir viskas stovi vietoje. Vėjas neliečia smilgų ir gubojų, nėra laivų horizonte... Tik lengvai į krantą atsimuša mažutės bangos.

Karštos rugpjūčio naktys, kai kankina nemiga, man atrodo lygiai tokios pat kaip tas peizažas. Niekas nejuda, aplinkui tamsu, nė šuo iš trečio aukšto neloja, o pro atdarą langą girdėti tik žiogai ir vienas kitas motociklas gatvėje šalimais. Ir nenuslėpsi, tame čirpime ir motociklų gausme tikrai yra šiokių tokių kerų.