Rodos, ruduo labai jautrus savo vardo minėjimui. Pabudau, atsistojau lovoje, kaip kad daro nedideli vaikai iš filmų, katiniškai prisimerkiau žvelgdama į rytus, o už lango tik nulyti šaligatviai ir rudos pievos. Ir visuos takeliuos, kuriais trumpinu kelią nuolatos vėluodama, klimpsta kojos.

Man po kojų iki šiol pinasi rudeniai. Visai nenuostabu, kad, aplinkiniams keičiant kalendorius ant sienų -- mano kalendoriai keičiasi vidutiniškai kas du metus ir šiemet tieji, kai veikiausiai nesikeis -- naktimis rašydavau žiema šiemet nusprendė neateiti ir ruduo liko sutikti naujųjų. dabar jis juos merkia kiaurai. Vėliau, tiesa, prisnigo, įšalo žemė ir pirštai žaliose vilnoninėse kojinėse, ir ėmiau suprasti, kad mirtinai pailsau. 

 

-- nuotrauka praeitos žiemos; bet stebuklingai gerai atspindi visų žiemų mano sieloje esmę