...Anas pasaulis liko mėlynuos kalnuos: apaikčiotas, vos vos apžiūrėtas.

Zakopanė, 2017 rugpjūtis

Laikas juda taip lėtai, kad kartais nejučia pamiršta, į kurią pusę ėjęs --
tik jau metas eiti pačiai.

2017, pati pradžia

„Tamsios naktys ir dienos: nė viena neišnyra iš klampaus ir tąsaus sapno ir primena man tuos laikus, kai (už)rašydavau kiekvieną sapną. Koks magiškas turėjo būti tas laikas, jei vienaip ar kitaip kiekvienas tų regėjimų sugrįžta; šešerių metų senumo vaizdiniai pasirodo lyg kokia kasdienybę vis dar gaubianti migla...“

Kriūkai, iš to laiko

Linksmose Viskonsino ir Minesotos medkirčių poringėse ir pasakose veikia neregėti padarai, kuriais, žinoma, niekas netikėjo. <...> Dar turėtume neužmiršti Vėplapaukščio (Goofus Bird), kuris krauna lizdą aukštyn kojomis ir skraido atbulas, mat jam rūpi ne ten, kur jis skrenda, o ten, kur jis buvo.

Jungtinių Valstijų fauna. J. L. Borges.

Bet aš nieko nerašiau, tai nieko ir neliko. Tada verčiu menkai teprirašytą sąsiuvinį, aptrintą tik nuo nešiojimosi, ir gyvenu tuose puslapiuose, tuose žodžiuose. Ir jie jau seniai prarasti, toli nuplaukę, nebegaliu jais remtis. Bet daugiau nieko neturiu – dienos grimzta viena paskui kitą ir iš jų nebelieka nieko apčiuopiamo: priešingai nei tai, kas kadaise buvo užrašyta.

Nida, metų pradžia

                                                                                                              

Kai pažvelgiau pro langą, jau visur buvo balta. Ir išėjus laukan atrodė, kad šitas sniegas čia jau visą žiemą -- nė vienas vėlyvo vakaro praeivis nebuvo dėl jo sutrikęs, nė vienas medis nebuvo sniegu nustebęs. Atrodo, kad per tą vakarą suverstas pusnis aš vienintelė bridau rudeniniais batais.

(be datos, iš metų pradžios)

Kai nurimo jūros vėjai, liko tik skersvėjai pirmyn ir atgal bevarstant duris.

                                                                                    

Nelyginant išsivadėjus kokiems kerams, po tykių ir pritingusių mėnesių, išsitraukiu iš stalčių užrašus ir verčiu pusę metų atgal. Nors ir juose vien retrospektyvus žvilgsnis bandant nusaugoti ir neleisti išsivadėti kažkada seniai apėmusiems jausmams (primena Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimo projektą, kartais pati šypsodama atsimenu tolimus saitus su juo). Sunku pasakyti ką nors naujo, kai nesinori paleisti to, kas dar ne iki galo pergalvota, į ką tame laike buvo per maža įsigilinta. Bėgant dienoms pagaunu save stovinčią toje pat vietoje, kur buvau prieš metus, ir galvojančią vien apie tą, o ne šį laiką.

Prieš keletą metų, beskaitant apie lietuvių rašytojus, pradėjau išsirašinėti citatas apie vėją iš jų biografijų, nes vienu metu pasitaikė rasti bent keletą tokių pastebėjimų. Menininkai, kalbėdami apie kitus, pastebi įvairias smulkmes, o ši pasirodė pernelyg artima palikti -- gal todėl, kad vėjai net ir tada, kai viskas, rodosi bestovį, atneša ką nors naujo. Nepastebimai. 

Vėliau nebepavyko atsispirti norui gilintis į vėjo temą ir įvairioje kūryboje, o vienas žavus pasakojimas apie vėją pasirodė besanti viena Alessandro Baricco knyga: Vėjas yra laiko žaizda. <...> (indėnai) sako, kad vėjas pakyla, kai suplėšoma didžioji laiko skraistė. Tada žmonės pameta savo kelius, ir kol pučia vėjas, jų niekada nesuras. <...> Ji kalbėjo, kad Klosingtauną reikia įsivaizduoti kaip pro pašto karietos langelį persisvėrusį žmogų, kurio veidą gairina vėjas. Pašto karieta yra pasaulis, kuris keliauja Laiku: jis rieda pirmyn, maldamas dienas ir kilometrus, o jei lieki viduje, gerai pasislėpęs, nejauti nei vėjo, nei greičio. Bet jei tik iškiši galvą pro langą, nesvarbu, kodėl, šast, atsiduri kitame Laike, o dulkės ir vėjas varo tave iš proto.

Jei nurimtų šis vėjas, gal prirašyti puslapiai nebesiverstų atgal. Nebesimaišytų dienos ir metai su tuo, kas jau buvo ir būtų galima aiškiai matyti, kur dabartis ir tikrovė, o kur tik nūdienos atspindžiai tame, kas jau gyventa. Bet šis daugiasluoksnis laikas taip tinka toms naktims, kai nebėra už ko griebtis, nes kažkodėl junti, kad praeitis, kaip ir tenykštis aš, visai čia pat.

  Ir lyja, ir sninga. Apsimetinėk bet kuo, pavasari, kad tik lengviau būtų tave (su tavimi?) gyventi.

Ši žiema yra nuolatinis nerimas: jeigu nėra sniego, tai nerimastis, ar prisnigs, jeigu jo yra -- rūpestis, kad tik neištirptų.

yra, kas paliudytų


Mane perspėjo: „Neleisk
Laiko vienas ‒ kitaip nieko paskui
Negalėsi įrodyti.”

Todėl niekada nebūdavau vienas –
Šalia lovos buvau pasidėjęs
Ilgakojo uodo lavoną,
Su kuriuo dalindavausi gyvenimu.

Matyt, jau tiek buvau išdrąsėjęs vienutėje,
Kad be baimės atskleidžiau jam
Kai kuriuos savo sumanymus,
Būgštavimus, kūrėjo nerimą,
Kuriuo pasikliaudavau naktimis
Dievo vardu liepdavau jam
Judinti kojas,
Įsakydavau keisti pozą, mankštinti
Sustingusius sąnarius, versdavau
Skraidyti iki prašvintant
Erdviomis ir karščiuojančiomis
Celės paskliautėmis...

Abu ten baksnodavom snukiais
Į pažinimo ribas, abu palei rytą
Krisdavom kaip negyvi,
Visas jėgas atidavę pratyboms –
Jis – mano noru, aš – ne,
Aš mieliau bėgdavau pailsėti
Į šešėliuotas vaikystės verandas,jis –
Greičiausiai kur nors į pavasarį  –
Pasivaikščiot vandens paviršiais,
Palįsti po saulės dušais...

Abu nenoriai pareidavom
Į šiurpią žaidimų aikštelę,
Kur muštras tebežliaugia sienomis,
Dvokia kūnais sudžiūvusiais, trupančiais,
Psichiniu, fiziniu nuovargiu, negesinta
Per amžius šviesa, nežmoniškomis
Dviejų pastangomis...

Vos tvardausi neatsiprašęs
Šio užvaikyto kareivio,
Vos susilaikau nepasakęs,
Kad su manim savo vaizduotėje
Kažkas dar žiauriau žaidžia,
Kad šiuose skarmaluose,
Šiuose lukštuose,
Šiose valandų išnarose ir aš,
Ir aš neturiu jokio džiaugsmo
Miklinti sąnarius.

Kažkam tiesiog reikia manęs,
Kad nebūtų vienas,
Kad prireikus galėtų
Savo buvimą įrodyti.

Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete

Kad ir kiek minčių besisuktų galvoj prieš rašant, kiekvienąkart ant popieriaus jų nutūps tik mažoji dalis. O likusi sklaidysis vakarais ar naktimis (kurios nejučia pavirsta naujais rytais), kai viršum galvos įsižiebia ir užgęsta gatvių žibintai, atsispindintys tykioj upėj; kai ūkanotuose laukuose siūruoja smilgos; kai kambary kvepia arbata, o devynaukštyje nebelieka šviečiančio lango; kai iki aušros nenutyla gitara; kai galiausiai ant stalo grįžta akvarelė ir popieriuje liejasi žolynai... Ir gera, kad tokių vakarų nesugautoms mintims tarpti dar yra.

Rodos, ruduo labai jautrus savo vardo minėjimui. Pabudau, atsistojau lovoje, kaip kad daro nedideli vaikai iš filmų, katiniškai prisimerkiau žvelgdama į rytus, o už lango tik nulyti šaligatviai ir rudos pievos. Ir visuos takeliuos, kuriais trumpinu kelią nuolatos vėluodama, klimpsta kojos.

Man po kojų iki šiol pinasi rudeniai. Visai nenuostabu, kad, aplinkiniams keičiant kalendorius ant sienų -- mano kalendoriai keičiasi vidutiniškai kas du metus ir šiemet tieji, kai veikiausiai nesikeis -- naktimis rašydavau žiema šiemet nusprendė neateiti ir ruduo liko sutikti naujųjų. dabar jis juos merkia kiaurai. Vėliau, tiesa, prisnigo, įšalo žemė ir pirštai žaliose vilnoninėse kojinėse, ir ėmiau suprasti, kad mirtinai pailsau. 

 

-- nuotrauka praeitos žiemos; bet stebuklingai gerai atspindi visų žiemų mano sieloje esmę

Paskutinį kartą šią vasarą lyja lietus, viename Prahos skersgatvyje skamba varpeliai, taškuotuose puodeliuose auga gėlės, paukščiai pakyla nuo Vltavos paviršiaus ir mažutėliuose Prancūzijos kaimeliuose siaurais keliukais vaikštinėja ruduo.

Burtų dera ieškoti visuomet. Kai nepakeliamai karšta arba snyguriuoja, einant mišku ar laukais link horizonto, aidint pirmam arba paskutiniam akordui ar tiesiog jaukiai sėdint terasoje po lietaus - visuomet yra kas nors stebuklingo. O pats didžiausias kerų šaltinis man nuo mažumės atrodė peizažas: ankstus rytas, nutykusi jūra ir užsimiegojusios kopos. Jei kada nors tai pieščiau, būtinai dar pridėčiau dvi žuvėdras ir debesuotą dangų. Aš visada įsivaizduoju, kad tokiu metu prie jūros beveik nieko nėra ir viskas stovi vietoje. Vėjas neliečia smilgų ir gubojų, nėra laivų horizonte... Tik lengvai į krantą atsimuša mažutės bangos.

Karštos rugpjūčio naktys, kai kankina nemiga, man atrodo lygiai tokios pat kaip tas peizažas. Niekas nejuda, aplinkui tamsu, nė šuo iš trečio aukšto neloja, o pro atdarą langą girdėti tik žiogai ir vienas kitas motociklas gatvėje šalimais. Ir nenuslėpsi, tame čirpime ir motociklų gausme tikrai yra šiokių tokių kerų. 

2

Šeštą valandą ryto saulė jau 42-i minutes kyla zenito link, o temperatūra siekia 17 laipsnių. Kur nors laukuose krykščia vieversiai, keliu palei Nemuną praūžia pienvežis, močiutė tikriausiai jau seniai išgėrusi rytinę kavą ir paglosčiusi šunį, o mieste, daugiabutyje priešais mano virtuvę, šviesa dega vieninteliame lange. Kaip tik tokiu metu, kai virtuvė dar skendi blausioje šviesoje, geriausias laikas pašauti duoną į orkaitę, maišyti arbatą taip, kad garsiai skambėtų, ir taisytis lengvučius pusryčius. Dar tokiu metu galima pagauti save stovintį prie lango su nugertu puodeliu arbatos ir pajusti, kaip lengvai nusileidžia pečiai, užsimerkia akys ir išgirsti tuo pat metu pro atvirą langą atsklindančius pavienius paukščių čirenimus. Išėjus į kiemą sučiumpa ankstyvo liepos pabaigos ryto vėsa, virš galvos pabyra daugybė langų (būtinai plastikinių), pasimeta ir tas vienintelis su degančia šviesa. Mano dėdė dažnai kartoja, kad gyvendamas kaime niekaip negali priprasti prie šalia gyvenančių keleto kaimynų, o aš vis atsakau, kad mieste kaimynų dešimtys, o be to - vieni kitų jie nepažįsta.
Kažkada, rodos, rašiau, kad laikas brangus, nes tinkamas bet kam. Tad be visa ko, šeštą valandą ryto pritemusioje virtuvėje gera tepti sumuštinius, krautis kuprinę ir giedrą, nors numiegotą, veidą matyti atsispindintį mašinos lange bei važiuoti į tas pievas, kur tekant saulei laigo stirnos, o vorai naktimis pina voratinklius skersai kelių. Tuomet telieka prisegti močiutės glostytam šuniui pavadį ir išeiti pasivaikščioti (galima šunį vedžioti, o galima kartu su juo eiti pasivaikščioti). 

Ir šile pirmieji, kurie pasveikins šitokį rytą, bus tabanus bromius ir chrysops relictus, kurie su neįtikėtinu įkyrumu kone visą kelią velsis į nešukuotus plaukus ir suks ratus virš galvos. Pasukus iš miško pasitiks siauras keliukas link kapinių, kuriuo einant kartais galima sutikti vidury tupintį kiškį. Posūkis į dešinę, keletas žingsnių pro nedidelius kieno nors namus su nameliu medyje, ir miško juosta baigsis. Prieš akis atsivers laukas, skendintis ypatingoje rytmečio šviesoje, tolumos bus rytmetiškai padūmavusios ir šią akimirką būtinai - būtinai - parūps apie tai parašyti. Arba rašyti išvis. O gal fotografuoti, piešti, dainuoti, šokti čia pat ant minkštos žemės, juoktis... Rodos, kad pasivaikščiojimuose Vytautas V. Landsbergis pasakojo apie moterį, kuri sakėsi esanti poetė - paklausus apie eilėraščius ji sakė, kad užtenka pamatyti saulėtekį ir rodosi, kad šitai puikiausia poezija. Gali būti, kad ir septintą valandą ryto išėjus į pievą, kai virš galvos ratus zyzdami suks vabzdžiai, apims jausmas, kad aš - irgi poetas. Donaldas Kajokas labai gražiai sako: Poetas nebūtinai turi užsiimti eiliaraštyste. Jis gali tapyti paveikslus, muzikuoti, projektuoti namus. Tačiau ir to nebūtina. Galima šluoti gatves, švilpaujant prekiauti turguje, kirpti avis, slaugyti ligonį, vaikystės kino teatre krapštyti nosį ir būti tikru poetu. Tiesa, neabejotinai gali būti, kad nieko tokio neatsitiks, bus nepastebėtas namelis medyje (ir nereikės įsivaizduoti, kaip gražiai iš jo atrodytų tekanti saulė), nereikės ilgų citatų, kurias užrašius gali pasimiršti, ką norėta pasakyti... Nepastebėti liks paukščiai, vis nutupiantys šalimais, stirnų pėdsakai lauko keliuke, išdidžios pavienės pušys prie pat upės. Nereikės į ją bristi, šaukti šuns, ieškoti naujo kelio namo ir juo išeiti priešais dar jaunų pušaičių rikiuotę. Bet šis tas vis dėlto vyks - du vabzdžiai suks ratus virš galvos, už pūkinių debesų toliau kils saulė, lėtai šlaps ilgo sijono palankos ryto rasa, o priešais, už krūmų, tylutėliai tekės Nemunas. 

     Yra tokia knyga iš mano mėgstamų knygų serijos, Paprasti stebuklingi daiktai. Mielai nieko nesakyčiau nei apie ją, nes viską, ką norėčiau pasakyti, dažniausiai atspindi vien jos pavadinimas, nei apie ką kita, nes, pirma, pasakyti neturiu ką -- Nemunas vis dar teka sava vaga, o naktimis prie jūros girdėti jos išošta lopšinė, o aš, ypač sutikusi ką nors iš tų, su kuriais nė nebesisveikinu prasilenkdama Laisvės alėjoje, galvoju, kad visai nejudu iš vietos, skirtingai nei tie, kuriuos tenka sutikti... Tiesa, antra, ištęsta tyla pati leidžia šį tą suprasti. Telieka pažvelgti į viską iš gerosios pusės ir galvoti, kad ta vieta, kur esu užstrigusi, nėra jau tokia baisi.

vienas tų paprastų skelbimų, kurie metų metus kabo ant apleistų skelbimų lentų, kuriuos perskaitę fotografuoja menininkai ir kelia į internetą, bet niekas niekada neatsiliepia. tiesa, dėl šių priežasčių šis niekada ir nebuvo parašytas

aš esu mergaitė ir gyvenu mieste, kur kartais lyja lietūs, o kartais jų tenka laukti ir laukti. tai paprastas miestas, paprastai jame žydi alyvos, paprasti ir tie, kurie jas užuodžia, tik sakydama paprasti aš visai neturiu galvoje neypatingi. aš mėgstu lietų, kakavą, pyragus ir apelsinus, žvaigždėtas naktis prie upių, bet vis labiau kvepiant prie durų alyvoms pasiilgstu žmogaus, kuris padėtų ranką ant peties, tad jo ieškau ir laukiu labiau nei lietaus ar pirmųjų žemuogių. tačiau visai gali būti, kad manęs sutikti jums nepavyks, o net jeigu pavyks, ta ranka ant peties nenusileis, tad tik noriu pasakyti, kad liūdnų akių žmonės labai šitai vertina ir niekada nepamiršta.

Skiautės to, kas turėtų būti parašyta

Norėčiau parašyti ką nors tokio, kas išlaikytų mane pačią orią ir ramią akivaizdoje dalykų, apie kuriuos kalbama tik tada, kai to prireikia. Ką nors, kas leistų be baimės žiūrėti į ateitį. Iškęsti baisiausius skausmus. Užsimerkti naktį. Mirti.

Pavasariop teko skaityti daug tekstų, kuriuos parašė jau išėję žmonės apie tuos, kurie taip pat išėję. Ir skaitydama Mykolo Sluckio Laiko sūpuokles pajutau šio žmogaus žodžiuose nuojautą, kad mirusieji turi šiokį tokį pranašumą prieš mane ir patį M. Sluckį, kai jis dar vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Ir tikriausiai visus, kurie vaikšto kokio nors miesto gatvėmis. Ši nuojauta nuo tolei tapo mano, kai skaičiau Sigito Gedos, Gendručio Morkūno ir visų kitų tekstus.

Ties balandžio 8-ąja dienoraštyje įrašyta Pranašiųjų būrys gausėja <...>. Kartosiuosi, tačiau Marcelijus Martinaitis išėjo tą pavasarį, kai po kiek daugiau nei pusės amžiaus balandį prisnigo, visai kaip pirmajame jo rinkinyje. Štai tuomet teko sustoti ir kiek pasiklausyti. Ne pranešimo, ne, net ne iškart, bet sustoti teko. Kitą rytą. Kai pradėjo tirpti sniegas.

Stovėjau tarp daugiabučių namų, kilo saulė, kapsėjo lašai nuo laiptinių stogelių ir klausiausi. Kaip gera būtų žinoti, kad tai, ko visi bijo, o susidūrę stipriau apkabina mamas ir tėčius prieš naktį, bus tada, kai iš tiesų ateis metas. Ne šiaip diena, bet toji, kurią pati būsiu kur išrašiusi. Ta, kuomet prisnigs mano gyvenimo balandį.