Aš taip norėčiau tikėti, kad niekada nebuvo to, ką galima pavadinti nelaiminga draugyste. Kad tai, kas šiandien įvyko, privalėjo įvykti. Kad tie, su kuriais susipažinau, buvo tie, su kuriais man buvo skirta susipažinti. Kad tas ar tie, apie kuriuos galvodavau kasryt... kad jie neišnyko. Kad lietus visada ateina laiku. Kad prisiminimai niekada nesuvalgo iš vidaus. Kad kiekviena šypsena nuoširdi. Kad ruduo neliūdina. Kad kelias, kuriuo einu, yra mano kelias.
ir aš tikiu. užsimerkiu ir tikiu.

Man rodosi, kad mes susisaistome ryšiais nuo pat gimimo. Na, jei ne nuo jo, tai bent nuo tada, kai pradedame įsiminti įvykius, vykstančius aplink mus.
Ar tau neatrodo, kad susipažinę su nauju žmogumi mes pradedame savo gyvenimą iš naujo? Mes ir vėl pradedam pasakoti, kad pirmas vaikystės prisiminimas yra apie užsilipimą ant spintos, kad dantukų fėja atnešdavo tik po dvidešimt centų, kad prieš keletą metų pirmąją vasaros dieną susilaužiau ranką... Ir kartu klausomės, kas prieš daugelį metų atsitiko naujo mūsų pažįstamo gyvenime. Rodos, kad taip prisiminimais mes keliaujame laiku sulig kiekvienu žmogumi savo gyvenime. Galbūt todėl kažkaip įprasta ieškoti naujų draugų, kai pasiutusiai norisi gyventi iš naujo? Tik vargu ar pagalvojo kada nors kas, kad niekada nepradeda visai iš  pradžių, nes po kurio laiko pradedi pasakoti, kaip vaikystėje nebijojęs tamsos prieš keletą metų jos pabūgai... Nors tikrai sau žadėjai, kad tik ne šį kartą, kad praeities nėra. Kai pamilsti, visi tie pažadai kažkur išplaukia. Meilėje mirštantys jaunuoliai pasakoja apie 'meilės vandenynus'. Ne be reikalo? Kas įdomiausia - neskęsta, bet plaukia. Juk jei nepasiseks, atplauks vėl.

Kaip gimsta tautos

Mane per gyvenimą veda atsitiktinumai (nors niekada jų taip nevadinau - man viskas yra tobulo plano dalis). Tai įvykiai, kurie atsitinka netyčiomis, bet kažką tie atsitikimai padarė ar bent sudarė (geresnes sąlygas). Tokie jie vieną vakarą man leido išgirsti Priesaiką, kuri tapo ir mano.
Kai aš galvoju apie tautas, tai aš nemąstau apie šalis, įvairius pasaulio kraštus... Tai juk žmonių saujos, kuriuos jungia kas nors ypatingai svarbaus. Svarbaus - nebūtinai, o štai ypatingo - kaskart. Aplink save randu tiek visko ypatingo, bet svarbaus (o jeigu svarbus, tai ir mamai, ir tėčiui, ir gal net katinui) - retai. Ir su vienais žmonėmis aš galėčiau kalbėtis ir kalbėti, o su kitais (kurių net atsakymai iš pirmo žvilgsnio tik menkai kuo skiriasi) - vargiai. O vienos tautos žmonės dažnai šnekasi. Apie save, sapnus, dangų, debesis ar lietų (mano tauta mėgsta tokias temas). O kai tyli, tai tyli iš visos širdies. Jei jau apie tautas, tai, sakyčiau, gal net patriotiškai.
Tačiau man įdomiausia nėra tautos raida, pasiekimai ar tautiečių retėjimas. Gražiausia, kas nutinka kiekvienos tautos gyvenime, yra jos gimimas. Ar kada nors apie jį galvojai? Man gimimas yra šviesa - tikra, tyra ir šventa. Jis iš bet kur neatsiranda. Aš įsivaizduoju kambarį, o jame - eilėraščius. Šalia jų yra žmogus. Ir, niekada nesužinosi kur - eilutėje, tarpe tarp žodžių ar pačiame posmo viduryje, įsižiebia tautos šviesa, kuri niekada neužges (taip pamažu aiškėja ir amžinosios ugnies prasmė). Eilėraščio tautos gimimas.
Tai būtų labai panašu į mane šįvakar. Net jei eilėraščių kambarys teturėjo vieną eilėraštį; Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį”. Giesmės ir priesaikos čia ne be reikalo. Tokios tautos gimsta tik iš didelių tautų. 

Apie taikos ambasadorius

Ar kada nors galvojai, kas tokie yra taikos ambasadoriai? Kokius ledus valgo, ar geria kavą, o gal tik kakavą (visai kaip aš!), ar mėgsta laistyti gėles, o visų svarbiausia, kaip saugo taiką?  Mane šis didysis klausimas užklupo su muzika ir šypsenomis vidury kambario. Pučiant muilo burbulus.
Aš manau, kad tobuli ir taikos mylimi jie turėtų tiesiog sėdėti miško pakraščiuose visame pasaulyje ir pūsti muilo burbulus, kaip tikrų tikriausius savo padėjėjus. Galbūt vietoje taikos pypkės?
O jeigu sukeisčiau vietomis? Taip, kad tikraisiais taikos ambasadoriais taptų muilo burbulai, o tam tikri asmenys - tik taikos vaikais ir ambasadorių padėjais? O jeigu tam tikrais asmenimis yra kiekvienas, kuris pučia muilo burbulus? Gana klausimų. Paverskime tai Tiesa. Prireiks tik truputėlio muilo, burbulų buteliuko ir šilto oro iš tavęs...