"Žinai, skaitydama po eglute Kalėdų ryte rastą knygą pagalvojau, kad mes esame visiškos recenzijos to, kuo ir kaip gyvename. Nemanai?"

Iš laiško A.

Apie ypatingus

Aš ilgą laiką, rašydama šiuos prieššventinius sveikinimus, graužiau save. Kone kiekviename atviruke užrašydavau žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: linkiu to ir ano šventėms. o svarbiausia, kad ir po jų arba tegu tai išlieka ne tik švenčių metu. Iš pradžių atrodė, kad čia nėra nieko blogo. Išvis, tai atrodė beveik sveikintina -- iniciatyva, kad ne tik prieš Kalėdas reikėtų išsigryninti, bet ir kitų švenčių metu. Arba kitais metų laikais.
Tačiau po kurio laiko, giliau pamąsčius, atsirado prieštaravimų tam, ką rašau. Iš tiesų, tai yra didelė šventė ir man ji iš tiesų daug reiškia, tačiau beveik visuose sveikinimuose atsispindėjo tas pats kas tos šventės -- būkit geri požiūris.
Kol galiausiai, mindžikuojant senelių namuose (kuriuos irgi lankome ne tik prieš Kalėdas) atėjo mintis, kad šventės ypatingos visada bus tik tiems, kurie patys yra ypatingi. Ypatingi pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ypatingi, nors patys to nejaučia. Tiesiog ypatingi.
Ir nuo to laiko aš, piešdama atvirukus ir rašydama sveikinimus, šypsausi ir prašau visų būti ypatingais. Tam, kad pajustų, kokios tos šventės, kad neprisirištų prie prieš-šventes-mes-visi-geri vardo. Juk mes niekada netilpsime į žodžius, kurie apibūdins mane ir tave vienodai. Nes mes visi ypatingi. Tik ar visada?

Kalbos apie nepatogų gyvenimą irgi nepatogios.

1

Kai man buvo dvylika, o gal daugiau, ar mažiau, perskaičiusi "Eragoną" aš baisiausiai panorau parašyti knygą. Fantastinę. Su išgalvotais ar mitiniais herojais -- taip kaip jauno rašytojo Paolinio (tai, kad jo karjera prasidėjo panašiu metu, tik įkvėpė) spalvotais drakonais. Tai knygai, kaip save gerbianti rašytoja, užsivedžiau naują sąsiuvinį, tačiau siužetas, herojai (nors dar pamenu figūravusį kentaurą ir minotaurą) nebuvo taip svarbu. Užvis labiausiai knygą rašyti mane masino padėkos. Kai savosios knygos jau buvo prirašyti keletas puslapių, ėmiausi kito darbo (nors dar tikėjau, kad tikrai ją pabaigsiu. Maža to, iliustracijos buvo mano!) -- atsivarčiau paskutiniuosius sąsiuvinio puslapius ir pradėjau rašyti padėkas visiems, kurie tuo metu mane supo. Tai prisimenu daug geriau nei veikėjų vardus ar siužeto vingrybes.
Šiandien tai prisiminiau piešiant -- brolis pasakė, kad tai gražu. O mano galvoje suskambo: ačiū broliui kad visada palaikė tėčiui kuris sakė kad perskaitys mano knygą kai ji taps bestseleriu (galbūt mokėjau keletą skyrybos ženklų, bet). Rodos, už tai, kad paišiausi kentaurus, buvau dėkinga Enorcai, kurios blogą tuo metu buvau perskaičiusi keletą kartų (jei tai perskaitei, tai turėtum žinoti, kad tavo feniksiukas, kurį atsiuntei, dabar yra tiesiai prieš mane -- kabo ant sienos. Šalia mano kalendoriaus, nuotraukų, Sigutės Ach paveikslo ir mano šuns nuotraukos, kuri fotografuota senąja Premier'a ir buvo viena iš dviejų neišdegusių nuotraukų tą vienintelį kartą, kai ja fotografavau).

 Selindžeris parašė: „Stebiuosi, kaip žmonės žodžiais sugeba nuvertinti viską pasaulyje“