1

Kai man buvo dvylika, o gal daugiau, ar mažiau, perskaičiusi "Eragoną" aš baisiausiai panorau parašyti knygą. Fantastinę. Su išgalvotais ar mitiniais herojais -- taip kaip jauno rašytojo Paolinio (tai, kad jo karjera prasidėjo panašiu metu, tik įkvėpė) spalvotais drakonais. Tai knygai, kaip save gerbianti rašytoja, užsivedžiau naują sąsiuvinį, tačiau siužetas, herojai (nors dar pamenu figūravusį kentaurą ir minotaurą) nebuvo taip svarbu. Užvis labiausiai knygą rašyti mane masino padėkos. Kai savosios knygos jau buvo prirašyti keletas puslapių, ėmiausi kito darbo (nors dar tikėjau, kad tikrai ją pabaigsiu. Maža to, iliustracijos buvo mano!) -- atsivarčiau paskutiniuosius sąsiuvinio puslapius ir pradėjau rašyti padėkas visiems, kurie tuo metu mane supo. Tai prisimenu daug geriau nei veikėjų vardus ar siužeto vingrybes.
Šiandien tai prisiminiau piešiant -- brolis pasakė, kad tai gražu. O mano galvoje suskambo: ačiū broliui kad visada palaikė tėčiui kuris sakė kad perskaitys mano knygą kai ji taps bestseleriu (galbūt mokėjau keletą skyrybos ženklų, bet). Rodos, už tai, kad paišiausi kentaurus, buvau dėkinga Enorcai, kurios blogą tuo metu buvau perskaičiusi keletą kartų (jei tai perskaitei, tai turėtum žinoti, kad tavo feniksiukas, kurį atsiuntei, dabar yra tiesiai prieš mane -- kabo ant sienos. Šalia mano kalendoriaus, nuotraukų, Sigutės Ach paveikslo ir mano šuns nuotraukos, kuri fotografuota senąja Premier'a ir buvo viena iš dviejų neišdegusių nuotraukų tą vienintelį kartą, kai ja fotografavau).

 Selindžeris parašė: „Stebiuosi, kaip žmonės žodžiais sugeba nuvertinti viską pasaulyje“

Žodžių aš gyvenu su tuo priešingybė yra aš mirčiau be to.

Ko, tardamas pirmuosius žodžius, galėtum atsisakyti nemiręs?

Aš taip norėčiau tikėti, kad niekada nebuvo to, ką galima pavadinti nelaiminga draugyste. Kad tai, kas šiandien įvyko, privalėjo įvykti. Kad tie, su kuriais susipažinau, buvo tie, su kuriais man buvo skirta susipažinti. Kad tas ar tie, apie kuriuos galvodavau kasryt... kad jie neišnyko. Kad lietus visada ateina laiku. Kad prisiminimai niekada nesuvalgo iš vidaus. Kad kiekviena šypsena nuoširdi. Kad ruduo neliūdina. Kad kelias, kuriuo einu, yra mano kelias.
ir aš tikiu. užsimerkiu ir tikiu.

Man rodosi, kad mes susisaistome ryšiais nuo pat gimimo. Na, jei ne nuo jo, tai bent nuo tada, kai pradedame įsiminti įvykius, vykstančius aplink mus.
Ar tau neatrodo, kad susipažinę su nauju žmogumi mes pradedame savo gyvenimą iš naujo? Mes ir vėl pradedam pasakoti, kad pirmas vaikystės prisiminimas yra apie užsilipimą ant spintos, kad dantukų fėja atnešdavo tik po dvidešimt centų, kad prieš keletą metų pirmąją vasaros dieną susilaužiau ranką... Ir kartu klausomės, kas prieš daugelį metų atsitiko naujo mūsų pažįstamo gyvenime. Rodos, kad taip prisiminimais mes keliaujame laiku sulig kiekvienu žmogumi savo gyvenime. Galbūt todėl kažkaip įprasta ieškoti naujų draugų, kai pasiutusiai norisi gyventi iš naujo? Tik vargu ar pagalvojo kada nors kas, kad niekada nepradeda visai iš  pradžių, nes po kurio laiko pradedi pasakoti, kaip vaikystėje nebijojęs tamsos prieš keletą metų jos pabūgai... Nors tikrai sau žadėjai, kad tik ne šį kartą, kad praeities nėra. Kai pamilsti, visi tie pažadai kažkur išplaukia. Meilėje mirštantys jaunuoliai pasakoja apie 'meilės vandenynus'. Ne be reikalo? Kas įdomiausia - neskęsta, bet plaukia. Juk jei nepasiseks, atplauks vėl.