Prisimerkti žiūrint į saulę kaip katinui ir klausytis

Kartais būna, kad ryte visai neatsikeli nei koks naujas -- veikiau - pasiutusiai senas (ir reikia gana ilgai sudėjus rankas ir mintis žiūrėti į dangų, kol bent kiek atjaunėji ir pasiryžti išgyventi dar vieną dieną) -- nei gaivus, nei giedras ar tyras, bet jeigu jau pasiryžti gyventi, tai pasiryžti. Toks neatšaukiamas ir nesustabdomas sprendimas. Būna, kad vėliau tenka pasijusti visiškai prarijus debesuotą dangų (kartą taip rašė Murakamis), o vėliau rankose nejučia atsiranda "Mažasis princas" su naiviu žvilgsniu iš geriausio jo atvaizdo, kurį vėliau pavyko nupiešti... Vėliau tose rankose atsiranda ir "Diktantai sielai", bet tai jau po to, kai pasijunti visiškai tuščia rožė, kuri nė nemoka ko nors prisijaukinti (ir niekada, net, atrodo, nebandė)... Skaitydamas tuos R. Stankevičiaus tekstus imi ir supranti, kad tiesiog privalai rašyti apie tuos rytus, kai nubundi naujas, gaivus, giedras ir tyras.
Paskutinį kartą aš tokia pasijutau po Velykų. Buvo toks šviesus antradienio rytas, aš visai žemiškai, paprastai ir kasdieniškai iš pat jo ankstumo ėjau pas dantistę ir buvau laiminga stebėdama žmones, dangų ir apsimiegojusius namų stogus. Tąryt nusprendžiau, kad žmonių reikėtų klausytis atidžiau, nei tai dariau iki tol, nes jie dažnai pasako labai daug gražių dalykų (taip pat dažnai, kaip ir nepasako). Kartais jie patys to net nesupranta. Ir aš anaiptol nemanau, kad tai blogai ar ne į naudą.
O po tokio šviesaus ryto, gyvenant toliau, A. atsisuko į mane su mano drauge ir netikėtai, beveik skiemenuodama paklausė "poezijuojat?", o knygyno darbuotoja šypsodama kartojo "Būna, sakai? Būna, ko tik tam gyvenime nepasitaiko!...". Mat neturėti popierinių pinigų kasoje irgi pasitaiko. Lygiai taip pat, kaip tikriausiai joms abiems (ir A, ir pardavėjai) pasitaikė visa tai užmiršti, o man ne. Ir kaip netikėtai pasitaiko vieną rytą pabusti naujam, prisimerkti žiūrint į saulę kaip katinui ir klausytis. Žodžių, kurie atsiranda nežinia iš kur ir nueina tiesiai į širdį.

  Vieną dieną, bekalbant vėjams ir apie vėjus su E. (juk dažnai taip būna?), staiga supratau, kad savo sapnuose niekada negirdėjau jokio garso. Neprisimenu, kad būčiau kam nors ką nors sakiusi; jei tenka bėgti nuo košmarų, kurie tuo metu turi itin konkrečią formą, niekada neklykiu pagalbos. Pradėjusi galvoti apie tai daugiau, jau gerokai po to pokalbio koridoriuje su E., prisiminiau vieną sapną. Rodos, kad jį sapnavau prieš kokius pusantrų metų, tuo metu, kai visus sapnus uoliai surašinėdavau į sapnų sąsiuvinį. Tame sapne menu juodą naktį, save, tylą ir žmogų (veikiausiai ž m o g ų ir tokį, apie kuriuos kiti -- matyt iš meilės -- sako mano). Toje naktyje buvo ilga ilga kelionė miestietišku dviračiu siaurais ratais, tamsaus asfalto greitkeliais, kol galiausiai pasibaigė prekybos centro aikštelėje; atsirado trečias žmogus (nežinau, ką kiti sako apie tokius žmones). Atsimenu mus tris tamsioje prekybos centro aikštelėje, ant šlapio asfalto, apšviestus geltonų šviesų. Tuomet sapnas baigėsi -- taip, kaip paprastai baigiasi sapnai. Pakilo truputėlį virš lubų ir išsisklaidė.

  Ten nebuvo jokio garso. Nebildėjo sunkvežimiai, vėjas neūžė ausyse, jokio garselio. Lyg vien debesys plauktų mums beminant pedalus, kai aplinkui mainėsi pakelės medžiai. Tačiau svarbiausia, kad tai buvo kelionė su ž m o g u m i (galbūt net panašiu į tuos, kuriuos -- nesiimsiu spręsti, per klaidą ar ne -- jau buvau tokiais palaikiusi), o mes neištarėme nė žodžio. Net nežinia, ar šypsojomės.
  Prisiminus tai, mintyse viskas kažin kaip nuskaidrėja. Išgrynėja. Savaime, kaip savaime susidėlioja sapnai (galbūt juos lemia vėjai, rasos lašelių nakties pievose išsidėstymas, vakarinio dangaus spalva arba gluosnių šlamėjimas...).
  Šitaip savaime, pasroviui, būna, ir gyvenasi. Panašiu metu, kai sapnavau aprašytąjį sapną -- prieš pusantrų metų -- aš susipažinau su vienu žmogumi. Nelabai keistomis aplinkybėmis, tačiau po ranka tuo metu pasitaikė žurnalas, kuriame buvo šis tas apie sapnus. Aš ten pirmąkart perskaičiau, kad sapnai padeda mums neišprotėti, kad kai kurie žmonės sapnuoja nespalvotai... na, ten buvo sudėta visa tai, kas įdomu žmogui, kuris niekada tuo nesidomėjo ir, matyt, nelabai ketina domėtis vėliau. L., kuris ir buvo tas žmogus, su kuriuo aš susipažinau, paklausė, ar žinau, kad kaip tik dėl to, kad sapnuoja, žmonės neišsikrausto iš proto. Kad ir ką atsakiau tąsyk: galbūt. Galbūt be savo tylos pripildytų naktų, be ž m o n i ų, kurie išdrįsta ateiti tik į sapnus, iš tiesų išprotėčiau.

"Žinai, skaitydama po eglute Kalėdų ryte rastą knygą pagalvojau, kad mes esame visiškos recenzijos to, kuo ir kaip gyvename. Nemanai?"

Iš laiško A.

Apie ypatingus

Aš ilgą laiką, rašydama šiuos prieššventinius sveikinimus, graužiau save. Kone kiekviename atviruke užrašydavau žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: linkiu to ir ano šventėms. o svarbiausia, kad ir po jų arba tegu tai išlieka ne tik švenčių metu. Iš pradžių atrodė, kad čia nėra nieko blogo. Išvis, tai atrodė beveik sveikintina -- iniciatyva, kad ne tik prieš Kalėdas reikėtų išsigryninti, bet ir kitų švenčių metu. Arba kitais metų laikais.
Tačiau po kurio laiko, giliau pamąsčius, atsirado prieštaravimų tam, ką rašau. Iš tiesų, tai yra didelė šventė ir man ji iš tiesų daug reiškia, tačiau beveik visuose sveikinimuose atsispindėjo tas pats kas tos šventės -- būkit geri požiūris.
Kol galiausiai, mindžikuojant senelių namuose (kuriuos irgi lankome ne tik prieš Kalėdas) atėjo mintis, kad šventės ypatingos visada bus tik tiems, kurie patys yra ypatingi. Ypatingi pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ypatingi, nors patys to nejaučia. Tiesiog ypatingi.
Ir nuo to laiko aš, piešdama atvirukus ir rašydama sveikinimus, šypsausi ir prašau visų būti ypatingais. Tam, kad pajustų, kokios tos šventės, kad neprisirištų prie prieš-šventes-mes-visi-geri vardo. Juk mes niekada netilpsime į žodžius, kurie apibūdins mane ir tave vienodai. Nes mes visi ypatingi. Tik ar visada?

Kalbos apie nepatogų gyvenimą irgi nepatogios.