Laikas juda taip lėtai, kad kartais nejučia pamiršta, į kurią pusę ėjęs --
tik jau metas eiti pačiai.

2017, pati pradžia

„Tamsios naktys ir dienos: nė viena neišnyra iš klampaus ir tąsaus sapno ir primena man tuos laikus, kai (už)rašydavau kiekvieną sapną. Koks magiškas turėjo būti tas laikas, jei vienaip ar kitaip kiekvienas tų regėjimų sugrįžta; šešerių metų senumo vaizdiniai pasirodo lyg kokia kasdienybę vis dar gaubianti migla...“

Kriūkai, iš to laiko

Linksmose Viskonsino ir Minesotos medkirčių poringėse ir pasakose veikia neregėti padarai, kuriais, žinoma, niekas netikėjo. <...> Dar turėtume neužmiršti Vėplapaukščio (Goofus Bird), kuris krauna lizdą aukštyn kojomis ir skraido atbulas, mat jam rūpi ne ten, kur jis skrenda, o ten, kur jis buvo.

Jungtinių Valstijų fauna. J. L. Borges.

Bet aš nieko nerašiau, tai nieko ir neliko. Tada verčiu menkai teprirašytą sąsiuvinį, aptrintą tik nuo nešiojimosi, ir gyvenu tuose puslapiuose, tuose žodžiuose. Ir jie jau seniai prarasti, toli nuplaukę, nebegaliu jais remtis. Bet daugiau nieko neturiu – dienos grimzta viena paskui kitą ir iš jų nebelieka nieko apčiuopiamo: priešingai nei tai, kas kadaise buvo užrašyta.

Nida, metų pradžia

                                                                                                              

Kai pažvelgiau pro langą, jau visur buvo balta. Ir išėjus laukan atrodė, kad šitas sniegas čia jau visą žiemą -- nė vienas vėlyvo vakaro praeivis nebuvo dėl jo sutrikęs, nė vienas medis nebuvo sniegu nustebęs. Atrodo, kad per tą vakarą suverstas pusnis aš vienintelė bridau rudeniniais batais.

(be datos, iš metų pradžios)

Kai nurimo jūros vėjai, liko tik skersvėjai pirmyn ir atgal bevarstant duris.