Apie keliones laiku

Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.

"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"

Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.

Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.

Svetima laimė

Kažkada, perskaičius straipsnį apie tai, kaip surasti laimę, Ž. pasakė "Kaip keista, kai visiems bando surasti vieną laimę. Čia tas pats, kaip klausti, kiek druskos pilti į sriubą. Kiekvienam skirtingai". Aš, iš tiesų, į laimės ieškojimus ir tokius straipsnius per daug nesigilinu, mat laimė mane draugiškai lydi beveik visada, o aš visai neketinu jos pamesti, bet šiandien perskaičiau du žodžius.

Svetima laimė.

Savo laime aš dalinuosi su visais, net tada, kai, rodytųsi, man jos tuoj pritrūks. Ir nėra čia ką slėpti, kad priimu ją iš kitų. Praeivio laimė ir šypsena yra laimė ne tik jam, bet ir man. Iš kur ta svetima laimė? Laimė yra prisijaukinama daug lengviau, nei atrodo (juk laimė yra vienaskaitinis daiktavardis ir yra visame pasaulyje viena). Turėkit laimės visose kišenėse (būna, kad apsiauni vieną dieną kitas kelnes nei paprastai; nebūtų smagu, jei išėjęs suprastum, kad kišenės tuščios).

apie Prasmę

Prasmės kiekvieną dieną reikia atkasti po truputėlį, kol sudėsi ją visą, it puzlę. Žmogus juk didis ne tuo, ką užgyveno, bet tuo, kiek Prasmės savo gyvenime atkasė,- šitaip pasakiau tą naktį sau.

Muzika, kuri kvėpuoja

Prieš metus (o gal netgi ne vienerius) ant lietuvių kalbos kabinete esančios lentos pamatėme užrašytą žodį 'katarsis'. Kadangi prieš tiek laiko ne tik aš, bet ir kiti buvo dar ne visai  protingi, niekas dorai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Bet pamokos metu sužinotą jo reikšmę aš iki šiol nešiojuosi širdyje.
...Scena mėlynavo, kai ant jos užlipo šešetas vyrų. Tyliai stovėję instrumentai, šiems žmonėms prisilietus, nušvito ir prakalbo kalba, kurią ne visi gudrūs supranta. Jie kalbėjosi - su savimi, vienas su kitu, su atlikėjais, kuriuos iki tol mačiau tik nuotraukose ar video filmukuose, ir su manimi. Spalvos mainėsi, bet jausmas nekito. O pasakyti, koks yra jausmas sėdėti prieš žmones, kurių balsui suskambus negali įkvėpti, neįmanoma. Galiu ranką prie savo plakančios širdies pridėti - buvo baisu užsimerkti, kad nepabustum kažkur kitur. Tikrai, tikrai tikrai, netikėjau, kad jie sugrįš net tada, kai visa salė atsistojusi plojo. Žinojau tai esant nepakartojama. Tačiau jų žingsniai dar kartą suvirpino orą ir instrumentai prabilo paskutiniais akordais...

Apie debiutanto sėkmę, tikėjimą ir knygas

Prieš porą savaičių perskaičiau istorijų rinkinį, pavadintą "Atgaiva sielai". Jame radau porą istorijų apie sąrašus ir užrašyto žodžio galią. Anaiptol, aš nemanau, kad mano sąsiuvinis į kurį tą patį vakarą susirašiau visokius gyvenimo tikslus, taps stebuklingu. Tačiau jau kitą dieną į mano rankas visiškai netikėtai pakliuvo priemonė vieną tų tikslų įgyvendinti. Paulo Coelho vadina tai debiutanto sėkme. Ji reikalinga tam, kad ir toliau eitume tuo keliu.
Vakar žiūrėjau krepšinį. Lietuvių krepšininkai prieš ispanus. Nežinau, ar tikėjau jų pergale kai rezultatas nuo ispanų skyrėsi aštuoniolika taškų; bet tuojau pat patikėjau krepšininkų sėkme, kai rezultatas tapo vos trys taškai mūsų nenaudai. Po rungtynių žvilgtelėjau į trumpą interviu su M.Kalniečiu. Paprastai krepšininkai nelabai ką turi pasakyti po svarbių rungtynių, bet šį kartą šis "Žalgirio" krepšininkas žodžių nepritrūko. Jis pasakė, kad jie visi tikėjo pergale, net kai rezultatas buvo -18 mūsų nenaudai. Ir dėl šio jų tikėjimo trys milijonai Lietuvos žemės gyventojų kelia bokalą ir šypsodamiesi taria 'MES nugalėjom!'. O ar jie tikėjo?

Dūmai

Kažkada man atrodė, kad rūkyti yra gražu. Nesveika, kenkia, bet aš svajojau raudonai nusilakuoti nagus ir atsisėdus parke ant seno suoliuko rūkyti. O jei dar, galvojau, mėtinės cigaretės!..
Dabar aš dažnai raudonai lakuojuosi nagus. Ne tik raudonai - taip pat ir violetiniai, rausvai. Bet kreivu žvilgsniu pasižiūriu į pažįstamus ar šiaip žmones, smaukančius cigaretes. Džiaugiuosi, kad nesu priklausoma, kad man iš burnos nesmirdi nei mėtinėm, nei braškinėm cigaretėm, o iš kišenių pasipurčius nekrenta kancarai. Džiaugiuosi ir tuo, kad neturiu ko slėpti nuo tėvų; kad galiu neieškoti slaptų skyrelių kelioniniame krepšyje, kad paslėpčiau pakelį nelaimės.
Geriau naktį eisiu į lauką žiūrėti į krentančias žvaigždes, per lietų bėgsiu į lauką tam, kad sušlapčiau, o vakare tam, kad nufotografuočiau saulėlydį; ne tam, kad padūmuočiau.

(ne)maži stebuklai

Ar kadanors buvote pagalvoję, kad jus aplankė stebuklas? Aš taip galvoju nuolat. Stebuklai mane užtinka visur - autobuse, namuose, laukuose, ir jais tampa pakeleivio šypsena, gaivus lietus ir festivalis, į kurį patekti lyg ir nebuvo galimybių. Ir kiekvieną šių reiškinių aš vadinu stebuklu.
Vieną dieną aš pamačiau visai paprastą žodžių junginį "maži stebuklai". Atrodytų, nekeista. O štai aš apie tai mąsčiau dieną, kartais mąstydavau ir naktį, retkarčiais rytą. Ir kiekvieną kartą, nesvarbu, kokiu metu, aš negalėdavau surasti, kur yra tie "maži stebuklai". Stebuklus galima apibūdinti daugybe būdvardžių, galima juos vadinti gražiais, nuostabiais, nepaprastais, kvepiančiais... bet, svarbiausia, stebuklai yra stebuklingi!

Bet ar įmanoma nustatyti, kokio dydžio stebuklas?

O kas tada?

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!