Rudeniui

Nėra geresnio metų laiko nei ruduo. Galbūt todėl, kad rudenį aš gimiau, kad rudenį pamačiau pirmiau nei žiemą, pavasarį ar vasarą; o gal todėl, kad jaučiu dainuojančią širdį, kai po kojomis traška geltoni lapai; o gal todėl, kad rudenį viskas mano gyvenime idealizuojasi.
Dabar, kai vaikštau (o gal šlubuoju) nutrintomis kojomis nuo šlepečių, nes kažką patogesnio apsiauti karštis neleidžia, aš pagalvoju apie savo kerzus ir suvirpu. Dabar aš tiesiog egzistuoju - nueinu iki bibliotekos, kad kambaryje užsidariusi galėčiau skaityti, pavalgau ir miegu. O rudenį aš galiu gyventi - aš galiu jausti kaip jis užpildo mane ir aš tampu nelyginant kokia nors neatsiejama rudens dalis. Rudenį galiu sėdėti ant kelmo su savo šunimi šile ir girdėti krentančius kankorėžius, kaskart krūpčioti.
Todėl aš jo pasiilgau - pasiilgau, kaip pasiilgstu žmonių, kai nematau jų ilgą laiką. Ir aš laukiu, kai galėsiu su savo kerzais skrieti (tai todėl, kad labai laukiu) gatvėmis, kai galėsiu apsirengti savo mėgstamą megztinį, kai galėsiu įsitaisyti kambaryje su karšta arbata, o grįžusi namo galėsiu išsikepti lietinių, o vakarais galėsiu jaustis tiesiog laiminga dėl savo esybės.
Ar dabar supranti, kodėl aš myliu rudenį?..