Visi daiktai yra svarbūs

Aš vis rašau ir rašau. Kartais manau, kad rašymas - tai prasmingiausia ir svarbiausia, ką galiu padaryti. Net pradėti su visais sveikintis liežuvis neapsiverčia. Būna kartais ir nepatogu, kai akys susiranda akis, o aš neišstenu nė hai. Tačiau telefonu atsiliepti dabar nutariau sakydama su taika.
Kai dažnai rašai, tai kažkaip ir skaitai neretai. Šiandien, pavyzdžiui, perskaičiau, kad Irena Degutienė savo rašiklį aukoja labdarai. Kaip ji pati pasakė: šiuo parkeriu esu pasirašiusi daugelį oficialių dokumentų ir asmeninių sveikinimų. Na, sutikim, kad toks parkeris tikrai vertesnis nei tas, kuris guli vitrinoje, apšviestas dviem mažutėmis lempelėmis. Bet, kažin ar bent per plauką turi daugiau vertės nei tas, kuris guli mano stalčiuje su nusitrynusiais paveiksliukais. Pastarąjį naudojau keletą metų, kol sulanksčiau plunksną ir jis pradėjo labai stipriai lieti rašalą. Tada nusipirkau naują parkerį, jau be plunksnos ir jo vertė dabar yra panaši.
Ar daiktas turi kokią nors vertę iš savęs kur nors, pavyzdžiui vitrinoje,  padėtas? Nė karto nenaudotas, bet vis apžiūrimas mąsliais žvilgsniais. Tokį likimą dažnai išgyvena verslo parduotuvių prekės, tačiau jos savo kainos bus vertos tik tada, kai kas nors juo išsipaišys ranką, paraštėje nusipieš katiną, juo užtėkš rašalą ant svarbaus dokumento originalo...
Žinau, kodėl neperku brangių parkerių. Aš esu žmogus, kuriam patinka paradoksai. Priešingybės. Kai pigiausias parkeris nejučia pranoksta savo kainą tada, kai pradeda lieti vidury rašomojo darbo ar pameta kamštelį. Jei taip atsitinka, jis gauna dėmesio. Mano daiktai dažnai gauna daug dėmesio (kartą net pasibaisėjau, kai supratau, kad su savo gitara kalbuosi dažniau, nei su kai kuriais šalia gyvenančiais žmonėmis), todėl jie visi verti tiek, kad net negalėčiau pasakyti, kad tušinukas man nėra svarbus.
Švarko kišenėje turiu akmenį, kurį draugė parsivežė iš Juodkalnijos. Jis jau turi istoriją. Galbūt sukurti savo istoriją šiame pasaulyje yra svarbiausias dalykas? Jei ne gyvensi, o egzistuosi, niekas neprisimins ne tik tavo akmens ar tušinuko, bet ir tavęs. Tad jeigu pradėsi nuo to, kad svarbiu manysi esant paprastą tušinuką, tai baigsi tuo, kad svarbus atrodysi tu pats.

Kodėl laikas brangus?

Seniai seniai per televiziją rodytos Keistuolių Teatro laidos vaikams pradžioje visada skambėdavo žodžiai: "ir negaiškite brangaus laiko bandydami prakalbinti autobuso vairuotoją" (nes autobusų vairuotojams kalbėtis labai draudžiama!)
Apie brangų laiką niūniuojama jau mažiems vaikams! Tačiau ne visi ir ne visada supranta, ką reiškia brangus. Ir kaip brangus yra laikas. Jau "Mažojo Princo" autorius pastebėjo, kad suaugusieji ne viską matuoja teisingai: "Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!". Panašiai vyksta ir su laiku. Jie jį matuoja litais ir centais, o gudresni - doleriais ir eurais. Laikas yra mums  d o v a n o j a m a s  ir  n e g a l i m a  jo matuoti tokiais materialiais vienetais!
Vis dėlto, jis yra brangus. Kodėl? Niekas nėra iš esmės ypatingas. Toks pats ir laikas - jis nėra šiaip sau brangus. Tokiu jis tampa todėl, kad yra galimybė jį  į p r a s m i n t i. Nesvarbu, ar tai padarome, ar ne, jis tokiu tampa vien dėl šios galimybės. Todėl brangus laikas yra ir tas, kurį praleidžiame priešais ekraną, ir tas, kurį praleidžiame su ką tik iškeptais sausainiais ir kakava, geriama su tėvais, draugais ar priešais (tik jeigu pastaruoju atveju kakava ir sausainiai neskanūs, nesiskaito).

Kartais man žmonės reikalingi ne tam, kad žinočiau jų vardą, adresą ar telefono numerį. Net ne tam, kad galėčiau pakviesti puodeliui arbatos (kavos nebegeriu!) jaukiai sėdint arbatinėje, išsirinkus staliuką prie pat lango.
Man kai kurių žmonių reikia tam, kad galėčiau vis iš naujo jų pasiilgti. Ilgėtis ne jų vardo ar žinutės telefono ekrane, bet jų pačių. Manau, kad naudinga turėti bent keletą tokių asmenybių. Atsimenu, kažkada etikos mokytoja man pasakė, jog negerai jausti ilgesį nuolat. Bet ji, tikriausiai pati to nežinodama, sakė netiesą. Ilgėtis yra gerai. Tik šis jausmas gali neleisti užmiršti žmonių kaip asmenybių (mano regimoji gretinamoji atmintis yra linkusi tuoj pat sugretinti veidus ir daugelio jų aš jau po poros valandų neatsimenu). Tačiau tokius žmones yra naudinga ir reikalinga turėti ne vien dėl ilgesio. Atsimenu, kaip prieš porą savaičių sėdėjau konferencijoje su keletu žymių žmonių ir visi aptarinėjo sausio 13-osios įvykius. Ten buvo daugybė fotografų, visokiausių operatorių ir kitokio plauko žurnalistų, tačiau vieną fotografą atsimenu geriau už kitus. Daugelis fotografavo su blykstėmis, o jis tyliai ir ramiai tuo užsiėmė be jos. Daugelis filmavo kameromis, kurios veikiausiai netilptų į mano kuprinę, o jis išsiėmė mažą, į delną telpančią kamerą ir filmavo. Nežinau nieko apie jį. Bet aš manau, kad viską jis darė sau, negalvodamas apie kitus. Negalvodamas apie tai, kad po trijų dienų internete bus pilna identiškų nuotraukų. O jis turės jas savo. Gal jis tai darė visai ne tokių paskatų vedinas, bet tai tik dar vienas tokių žmonių privalumas. Kažkas sakė, kad "nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome" ir aš juo tikiu.

Tik du klausimai

Šiandien supratau, kad yra du klausimai. Klausimų iš tikrųjų yra daugiau, bet tie du yra tokie esminiai, "skambantys panašiai, bet turintys visai kitokias potekstes", pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja. O aš sakau, kad jie tiesiog skirtingi.
Iš kur aš atsiradau? ir Kaip aš atsiradau?.







Aš atsiradau iš ten pat, kur atsiranda jei ne kiekvienas, tai bent daugelis žmonių. Neapsieita be ligoninės, verksmų, bet manau, kad iš ten ir atsiranda žmonės. Žinoma, aš to neprisimenu, nes tai būtų kiek nenormalu. Bet aš ne taip atsiradau, aš tiesiog iš ten atsiradau. Nuo to laiko tas pūstų žandų vaikas, kuris žvelgia į mane iš nuotraukos, kuri kabo ant mano sienos, pradėjo savo kelią į tapimą žmogumi. Diena iš dienos nuo to laiko aš vis mokausi, verkiu, dainuoju, palinkiu saldžių (ar visokių kitokių) sapnų kiekvieną vakarą (niekada neduokit man savo numerio, nes aš tikrai kiekvieną vakarą ar jau įnaktėjus parašau kokį nors labos nakties linkėjimą), miegu, rašau laiškus, kartais susipykstu su tėvais ar nueinu į bažnyčią. Rašau visą tai esamuoju laiku, nes nemanau, kad greitai jau būsiu atsiradusi. Taip aš bandau atsirasti. Bet į klausimą negalima atsakyti 'aš dar negaliu atsakyti, nes štai, matote, aš esu dar neatsiradusi'. Klausimai yra ne tam, kad nesugebėtum į juos atsakyti, ypač kai pats sau juos išsikeli. Atsakant į tokius klausimus tikriausiai reikia dar pažvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, ir į dabartį. Atsiradau aš besiklausydama tylos, kartais dažniau, kartais rečiau klausiausi ir muzikos, galbūt per vėlai suvokiau, kaip svarbu yra turėti draugų, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tai suvokiau ankščiau, nei tapau savimi. Manau, kad mano atsiradimui daug (gal per daug?) įtakos turėjo ir visas tas laikas, kai aš sėdėdavau prieš monitorių. Tai, kad per garsiai ir per atvirai reiškiau savo nuomonę, padarė mane tokia, kokia esu, bet ačiū visiems, kurie neleido man pavirsti melancholike. Per mažai dėmesio visada kreipiau į tai, ką maniau esant blogiu, todėl dabar nežinau, ar teisingai suvokiu tą blogio sąvoką, bet viską reikia suvokti taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga ir gera, todėl ir šiuos klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip ir iš visų pusių.

Sunku pavadinti mane moterimi

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?