O kas tada?

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!

1000

Šiandien, užėjusi į blogą, negalėjau atplėšti akių nuo keturių paprastų skaitmenų, sudarančių skaičių tūkstantis. Šį skaičių rodė mano apsilankymų reitingų skydelis. Nepaprastas skaičius, tas tūkstantis. Vienam jis reiškia daug, kitam reiškia mažai. O man...

Atsakomybę už savo rašinius pradėjau jausti po pirmųjų komentarų. Atrodo, kad prieš porą mėnesių skaitant blogus, kurių kiekviename veikiausiai yra panašaus turinio įrašas, nežinojau, kaip atsakomybę galima jausti už skaitytoją. Jei jam patinka mintys, skaitytojas turi teisę skaityti, jei nepatinka, turi teisę mesti skaitomą blogą. "Ir kam gi tą skaitytoją laikyti?", galvojau. O dabar supratau, kad ne skaitytoją noriu išlaikyti, o nenoriu, kad skaitytojas manimi nusiviltų. Kitais žodžiais sakant, nenoriu nusmukti nei skaitytojo akyse, nei pati savosiose. Ypač po nuoširdžių komentarų.

O kiekvienas mano įrašas gali būti kaip iššūkis man, o galbūt ir skaitančiąjam. Man baltą pirštinę meta mintys - ar gerai jos susidėstys šįsyk? O ar skaitytojui rūpi kaip aš parašysiu? Užbėgsiu įvykiams už akių. Rūpi, privalo rūpėti. Ne todėl, kad aš be reikalo stengiuosi, o todėl, kad jei nerūpėtų, niekas neskaitytų.

O tas tūkstantis - tikriausiai blogeriams tai pakikenti verčiantis skaičius, tačiau man gerai. Gerai dabar ir čia, su tūkstančiu apsilankymų ir su arbatos puodeliu rankoje. O kaip Tau?

Kas gyvena nuotraukose?

Vieną vakarą, bekraustydama nuotraukas iš albumo radau ir šią nuotrauką. Tiesa, realybėje ji spalvota, o dešinysis kraštas raudonuoja, bylodamas apie sugedusį mano aparatą. O aparatas, juostinė muilinė Premier, dar dabar gyvena mano stalčiuje. Ne vieną nuotrauką jis šitaip suniokojo, su savo raudonuojančiais kraštais. O kiek jų išvis neišliko - juostelė liko juoda!
O fotografuota čia gal ketvirtoje, o gal trečioje klasėje, būnant ekskursijoje. Žiūrint į nuotrauką man vis rodosi, kad tąsyk buvome Rusnėje, pas žveją sodyboje, šiame senoviškame name. Tik negaliu pasakyti tiksliai. Atsimenu, kad tuomet turėjau tik tą juostinę Premier, kurią leisdavo pasiimti tėvai, ir pavydžiai žiūrėdavau į bendraklasių rankose žibančius skaitmeninius fotoaparatus. Jų nuotraukos, veikiausiai, išliko visos, o maniškės? Neturiu nuotraukų iš Karvės Olos netoli Biržų, kur taip sunkiai nusileidau, o mokytoja mane fotografavo. Niekam kitam neleido nusileisti, tik man, kadangi buvau labai rami mergytė. O liko vien tik prisiminimas, be nuotraukos.
Bet kiek tų prisiminimų išnyko visiškai? Jei ne ši nuotrauka, vargiai prisiminčiau tą vizitą pas žveją. O jei nebūčiau fotografavusis Karvės Oloje, ar paminčiau ją? Na ir kas gi, kad nuotraukų vietoje juostelėje liko tik juoda dėmė.
Nuotraukose gyvena atmintis. Gyva atmintis. Ta atmintis gyvena nuotraukose - ne tik šioje, bet kiekvienose mano, mano kaimyno, mano draugų nuotraukose! Bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ta atmintis išliks ir tada, kai mūsų anūkas nešis nuotrauką į istorijos pamoką, o mes ilsėsimės po paminklu. Ar galės jis papasakoti, kada ji nufotografuota? Palaikykime nuotraukų gyvastį!

varikliukai

Kiekvienas turime dėl ko gyventi - argi ne? Vieną vakarą susimąsčiau - o kas gi mano gyvenimo "arkliukai", kurie veda pirmyn ir ragina nesustoti, dėl kurių verta gyventi..?

Pirmu numeriu tokiame sąraše žymėčiau gyvūnus. Uždėčiau riebiausią varnelę šalia, o šone, visai kaip vokiečių kalbos teste, pripaišyčiau mažų katinėlių, kuriuos pieščiau su rašaliniu parkeriu ir jie susilietų. Dėl to neabejoju. Ir šuniukų, dėl vaizdo.
Antruoju pažymėčiau dainuojamąją poeziją. Tiesiog pažymėčiau ir nenukreipčiau dėmesio nuo žodžių, tariamų iš Kaniavos ar Mykolaičio, ar Giniočio lūpų. Ir šypsočiausi tai darydama.
Trečiajame ruože susimąstyčiau. Ir tada prisiminčiau laiškus, rašytus ranka ir persismelkusius rašytojo emocijų. Padėčiau varnelę, o tada veikiausiai prisiminčiau, kad visdar neatrašiau laiško vienam nuostabiausių žmogeliukų pasaulyje.
Ketvirtuoju pažymėčiau rankdarbius. Niekas, kartoju - niekas, negali atstoti tų minučių, kai tavo rankose iš paprastos vilnos, pabadytos adata gimsta daiktas, į kurį sudedi tai, ką dabar jauti, ką girdi ir ką dabar matai.
Ir penktasis... veikiausiai pažymėčiau milijoną varnelių, nes, giliau pamąsčius, dėl visko gyventi verta. Pridėčiau varnelę prie meilės ir nupieščiau širdutę, kuri daugeliui panaši į kitą kūno organą; pažymėčiau varnelę prie arbatos ir knygos vakarų, kai tyloje ir stalinės lempos šviesoj sėdime trise - aš, arbata ir knyga; didele didele varnele pažymėčiau draugystę, už tą jausmą, kai žmogui gali išsakyti viską, ką galvoji ir negalvoji apie ką kitą; jei dar liktų vietos, pažymėčiau fotografiją - tikrai pažymėčiau, nes vaizdas pro objektyvo ieškiklį yra TAS...

Lapelis būtų trumpas, todėl variklėlių butų tik penki. Bet tuose penkiuose - didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas!

Laikas

Atėjo laikas ir jums susipažinti, su mano antra gyvenimo palydove po Bletmeno, mano mėlyna drauge ir mano mylimiausia ir visokia -iausia Lava. Mūsų namuose ji - jau metus su viršum nuo tada, kai tėtis sugalvojo, kad mums reikia katės. Galiu paantrinti - jis neklydo. Ji įnešė to, ko trūko, tai tapo asmuo, apie kurį nuolat vienas kito teiraujamės ir meluočiau, jei pasakyčiau, kad mūsų hierarchijos lentelėje (būtent taip ji vadinasi) ji yra paskutinėje vietoje. Ji mieliau ten nuleidžia kitus šeimos narius.

Šiandien (lapkričio 17 dieną) Lava patyrė daug streso ir baimės - operaciją. Nes atsitiko taip, kaip atsitiko, kad morčiai pasidarė siaubingi ir nebegalėjome kentėti nei mes, nei ji. Tad gydytojas Žydrūnas iš LVA šiandien ją sterilizavo. Dabar turime silpnai vaikštančią, nuskriaustą katę nuskustu pilvu. Bet ji juk pasveiks.

Ir vis nesuprantu, kaip žmonės sako, kad nemėgsta kačių.. Katės - tai kažkas stebuklingo!