apie Prasmę

Prasmės kiekvieną dieną reikia atkasti po truputėlį, kol sudėsi ją visą, it puzlę. Žmogus juk didis ne tuo, ką užgyveno, bet tuo, kiek Prasmės savo gyvenime atkasė,- šitaip pasakiau tą naktį sau.

Muzika, kuri kvėpuoja

Prieš metus (o gal netgi ne vienerius) ant lietuvių kalbos kabinete esančios lentos pamatėme užrašytą žodį 'katarsis'. Kadangi prieš tiek laiko ne tik aš, bet ir kiti buvo dar ne visai  protingi, niekas dorai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Bet pamokos metu sužinotą jo reikšmę aš iki šiol nešiojuosi širdyje.
...Scena mėlynavo, kai ant jos užlipo šešetas vyrų. Tyliai stovėję instrumentai, šiems žmonėms prisilietus, nušvito ir prakalbo kalba, kurią ne visi gudrūs supranta. Jie kalbėjosi - su savimi, vienas su kitu, su atlikėjais, kuriuos iki tol mačiau tik nuotraukose ar video filmukuose, ir su manimi. Spalvos mainėsi, bet jausmas nekito. O pasakyti, koks yra jausmas sėdėti prieš žmones, kurių balsui suskambus negali įkvėpti, neįmanoma. Galiu ranką prie savo plakančios širdies pridėti - buvo baisu užsimerkti, kad nepabustum kažkur kitur. Tikrai, tikrai tikrai, netikėjau, kad jie sugrįš net tada, kai visa salė atsistojusi plojo. Žinojau tai esant nepakartojama. Tačiau jų žingsniai dar kartą suvirpino orą ir instrumentai prabilo paskutiniais akordais...

Pamokos

Ne visi vartai yra Aušros vartai. Lygiai taip ne visi ach kyla iš dejonės (viena tokia ach šiandien parašė "Augustei - Sigutė Ach 2010" ant mano visai šviežio skirtuko su drambliu, geriančiu arbatą). Ne visada ambasadoje dirba pikti ir negražūs žmonės (siūlau pamesti Olandijoje pasą ir užeiti į Nyderlandų ambasadą - susipažinsite su jais visais). Ne visada užrašas "indiška arbata su prieskoniais" reiškia dviprasmybę (ji tiesiog gali būti su tikrais prieskoniais). Ne vien neturėti klausimo yra gėdinga - lygiai tiek gėdinga yra ir bijoti paklausti. Meluoti apie punktualumą nėra gerai, bet klausytis Razausko autobuse užsimerkus, priešingai, yra gerai. Ir malonu yra uostyti popierinę gėlę (negalima sakyti, kad nekvepia) autobuse, kai važiuoji namo.

Sunku pavadinti mane moterimi

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?

Apie debiutanto sėkmę, tikėjimą ir knygas

Prieš porą savaičių perskaičiau istorijų rinkinį, pavadintą "Atgaiva sielai". Jame radau porą istorijų apie sąrašus ir užrašyto žodžio galią. Anaiptol, aš nemanau, kad mano sąsiuvinis į kurį tą patį vakarą susirašiau visokius gyvenimo tikslus, taps stebuklingu. Tačiau jau kitą dieną į mano rankas visiškai netikėtai pakliuvo priemonė vieną tų tikslų įgyvendinti. Paulo Coelho vadina tai debiutanto sėkme. Ji reikalinga tam, kad ir toliau eitume tuo keliu.
Vakar žiūrėjau krepšinį. Lietuvių krepšininkai prieš ispanus. Nežinau, ar tikėjau jų pergale kai rezultatas nuo ispanų skyrėsi aštuoniolika taškų; bet tuojau pat patikėjau krepšininkų sėkme, kai rezultatas tapo vos trys taškai mūsų nenaudai. Po rungtynių žvilgtelėjau į trumpą interviu su M.Kalniečiu. Paprastai krepšininkai nelabai ką turi pasakyti po svarbių rungtynių, bet šį kartą šis "Žalgirio" krepšininkas žodžių nepritrūko. Jis pasakė, kad jie visi tikėjo pergale, net kai rezultatas buvo -18 mūsų nenaudai. Ir dėl šio jų tikėjimo trys milijonai Lietuvos žemės gyventojų kelia bokalą ir šypsodamiesi taria 'MES nugalėjom!'. O ar jie tikėjo?