Apie keliones laiku

Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.

"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"

Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.

Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.

Būna tokių akimirkų, kai pats karčiausias šokoladas staiga tampa saldus.

Svetima laimė

Kažkada, perskaičius straipsnį apie tai, kaip surasti laimę, Ž. pasakė "Kaip keista, kai visiems bando surasti vieną laimę. Čia tas pats, kaip klausti, kiek druskos pilti į sriubą. Kiekvienam skirtingai". Aš, iš tiesų, į laimės ieškojimus ir tokius straipsnius per daug nesigilinu, mat laimė mane draugiškai lydi beveik visada, o aš visai neketinu jos pamesti, bet šiandien perskaičiau du žodžius.

Svetima laimė.

Savo laime aš dalinuosi su visais, net tada, kai, rodytųsi, man jos tuoj pritrūks. Ir nėra čia ką slėpti, kad priimu ją iš kitų. Praeivio laimė ir šypsena yra laimė ne tik jam, bet ir man. Iš kur ta svetima laimė? Laimė yra prisijaukinama daug lengviau, nei atrodo (juk laimė yra vienaskaitinis daiktavardis ir yra visame pasaulyje viena). Turėkit laimės visose kišenėse (būna, kad apsiauni vieną dieną kitas kelnes nei paprastai; nebūtų smagu, jei išėjęs suprastum, kad kišenės tuščios).

Kartais man žmonės reikalingi ne tam, kad žinočiau jų vardą, adresą ar telefono numerį. Net ne tam, kad galėčiau pakviesti puodeliui arbatos (kavos nebegeriu!) jaukiai sėdint arbatinėje, išsirinkus staliuką prie pat lango.
Man kai kurių žmonių reikia tam, kad galėčiau vis iš naujo jų pasiilgti. Ilgėtis ne jų vardo ar žinutės telefono ekrane, bet jų pačių. Manau, kad naudinga turėti bent keletą tokių asmenybių. Atsimenu, kažkada etikos mokytoja man pasakė, jog negerai jausti ilgesį nuolat. Bet ji, tikriausiai pati to nežinodama, sakė netiesą. Ilgėtis yra gerai. Tik šis jausmas gali neleisti užmiršti žmonių kaip asmenybių (mano regimoji gretinamoji atmintis yra linkusi tuoj pat sugretinti veidus ir daugelio jų aš jau po poros valandų neatsimenu). Tačiau tokius žmones yra naudinga ir reikalinga turėti ne vien dėl ilgesio. Atsimenu, kaip prieš porą savaičių sėdėjau konferencijoje su keletu žymių žmonių ir visi aptarinėjo sausio 13-osios įvykius. Ten buvo daugybė fotografų, visokiausių operatorių ir kitokio plauko žurnalistų, tačiau vieną fotografą atsimenu geriau už kitus. Daugelis fotografavo su blykstėmis, o jis tyliai ir ramiai tuo užsiėmė be jos. Daugelis filmavo kameromis, kurios veikiausiai netilptų į mano kuprinę, o jis išsiėmė mažą, į delną telpančią kamerą ir filmavo. Nežinau nieko apie jį. Bet aš manau, kad viską jis darė sau, negalvodamas apie kitus. Negalvodamas apie tai, kad po trijų dienų internete bus pilna identiškų nuotraukų. O jis turės jas savo. Gal jis tai darė visai ne tokių paskatų vedinas, bet tai tik dar vienas tokių žmonių privalumas. Kažkas sakė, kad "nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome" ir aš juo tikiu.

Tik du klausimai

Šiandien supratau, kad yra du klausimai. Klausimų iš tikrųjų yra daugiau, bet tie du yra tokie esminiai, "skambantys panašiai, bet turintys visai kitokias potekstes", pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja. O aš sakau, kad jie tiesiog skirtingi.
Iš kur aš atsiradau? ir Kaip aš atsiradau?.







Aš atsiradau iš ten pat, kur atsiranda jei ne kiekvienas, tai bent daugelis žmonių. Neapsieita be ligoninės, verksmų, bet manau, kad iš ten ir atsiranda žmonės. Žinoma, aš to neprisimenu, nes tai būtų kiek nenormalu. Bet aš ne taip atsiradau, aš tiesiog iš ten atsiradau. Nuo to laiko tas pūstų žandų vaikas, kuris žvelgia į mane iš nuotraukos, kuri kabo ant mano sienos, pradėjo savo kelią į tapimą žmogumi. Diena iš dienos nuo to laiko aš vis mokausi, verkiu, dainuoju, palinkiu saldžių (ar visokių kitokių) sapnų kiekvieną vakarą (niekada neduokit man savo numerio, nes aš tikrai kiekvieną vakarą ar jau įnaktėjus parašau kokį nors labos nakties linkėjimą), miegu, rašau laiškus, kartais susipykstu su tėvais ar nueinu į bažnyčią. Rašau visą tai esamuoju laiku, nes nemanau, kad greitai jau būsiu atsiradusi. Taip aš bandau atsirasti. Bet į klausimą negalima atsakyti 'aš dar negaliu atsakyti, nes štai, matote, aš esu dar neatsiradusi'. Klausimai yra ne tam, kad nesugebėtum į juos atsakyti, ypač kai pats sau juos išsikeli. Atsakant į tokius klausimus tikriausiai reikia dar pažvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, ir į dabartį. Atsiradau aš besiklausydama tylos, kartais dažniau, kartais rečiau klausiausi ir muzikos, galbūt per vėlai suvokiau, kaip svarbu yra turėti draugų, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tai suvokiau ankščiau, nei tapau savimi. Manau, kad mano atsiradimui daug (gal per daug?) įtakos turėjo ir visas tas laikas, kai aš sėdėdavau prieš monitorių. Tai, kad per garsiai ir per atvirai reiškiau savo nuomonę, padarė mane tokia, kokia esu, bet ačiū visiems, kurie neleido man pavirsti melancholike. Per mažai dėmesio visada kreipiau į tai, ką maniau esant blogiu, todėl dabar nežinau, ar teisingai suvokiu tą blogio sąvoką, bet viską reikia suvokti taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga ir gera, todėl ir šiuos klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip ir iš visų pusių.