Kad ir kiek minčių besisuktų galvoj prieš rašant, kiekvienąkart ant popieriaus jų nutūps tik mažoji dalis. O likusi sklaidysis vakarais ar naktimis (kurios nejučia pavirsta naujais rytais), kai viršum galvos įsižiebia ir užgęsta gatvių žibintai, atsispindintys tykioj upėj; kai ūkanotuose laukuose siūruoja smilgos; kai kambary kvepia arbata, o devynaukštyje nebelieka šviečiančio lango; kai iki aušros nenutyla gitara; kai galiausiai ant stalo grįžta akvarelė ir popieriuje liejasi žolynai... Ir gera, kad tokių vakarų nesugautoms mintims tarpti dar yra.

Rodos, ruduo labai jautrus savo vardo minėjimui. Pabudau, atsistojau lovoje, kaip kad daro nedideli vaikai iš filmų, katiniškai prisimerkiau žvelgdama į rytus, o už lango tik nulyti šaligatviai ir rudos pievos. Ir visuos takeliuos, kuriais trumpinu kelią nuolatos vėluodama, klimpsta kojos.

Man po kojų iki šiol pinasi rudeniai. Visai nenuostabu, kad, aplinkiniams keičiant kalendorius ant sienų -- mano kalendoriai keičiasi vidutiniškai kas du metus ir šiemet tieji, kai veikiausiai nesikeis -- naktimis rašydavau žiema šiemet nusprendė neateiti ir ruduo liko sutikti naujųjų. dabar jis juos merkia kiaurai. Vėliau, tiesa, prisnigo, įšalo žemė ir pirštai žaliose vilnoninėse kojinėse, ir ėmiau suprasti, kad mirtinai pailsau. 

 

-- nuotrauka praeitos žiemos; bet stebuklingai gerai atspindi visų žiemų mano sieloje esmę

Paskutinį kartą šią vasarą lyja lietus, viename Prahos skersgatvyje skamba varpeliai, taškuotuose puodeliuose auga gėlės, paukščiai pakyla nuo Vltavos paviršiaus ir mažutėliuose Prancūzijos kaimeliuose siaurais keliukais vaikštinėja ruduo.

Burtų dera ieškoti visuomet. Kai nepakeliamai karšta arba snyguriuoja, einant mišku ar laukais link horizonto, aidint pirmam arba paskutiniam akordui ar tiesiog jaukiai sėdint terasoje po lietaus - visuomet yra kas nors stebuklingo. O pats didžiausias kerų šaltinis man nuo mažumės atrodė peizažas: ankstus rytas, nutykusi jūra ir užsimiegojusios kopos. Jei kada nors tai pieščiau, būtinai dar pridėčiau dvi žuvėdras ir debesuotą dangų. Aš visada įsivaizduoju, kad tokiu metu prie jūros beveik nieko nėra ir viskas stovi vietoje. Vėjas neliečia smilgų ir gubojų, nėra laivų horizonte... Tik lengvai į krantą atsimuša mažutės bangos.

Karštos rugpjūčio naktys, kai kankina nemiga, man atrodo lygiai tokios pat kaip tas peizažas. Niekas nejuda, aplinkui tamsu, nė šuo iš trečio aukšto neloja, o pro atdarą langą girdėti tik žiogai ir vienas kitas motociklas gatvėje šalimais. Ir nenuslėpsi, tame čirpime ir motociklų gausme tikrai yra šiokių tokių kerų.