"Žinai, skaitydama po eglute Kalėdų ryte rastą knygą pagalvojau, kad mes esame visiškos recenzijos to, kuo ir kaip gyvename. Nemanai?"

Iš laiško A.

Apie ypatingus

Aš ilgą laiką, rašydama šiuos prieššventinius sveikinimus, graužiau save. Kone kiekviename atviruke užrašydavau žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: linkiu to ir ano šventėms. o svarbiausia, kad ir po jų arba tegu tai išlieka ne tik švenčių metu. Iš pradžių atrodė, kad čia nėra nieko blogo. Išvis, tai atrodė beveik sveikintina -- iniciatyva, kad ne tik prieš Kalėdas reikėtų išsigryninti, bet ir kitų švenčių metu. Arba kitais metų laikais.
Tačiau po kurio laiko, giliau pamąsčius, atsirado prieštaravimų tam, ką rašau. Iš tiesų, tai yra didelė šventė ir man ji iš tiesų daug reiškia, tačiau beveik visuose sveikinimuose atsispindėjo tas pats kas tos šventės -- būkit geri požiūris.
Kol galiausiai, mindžikuojant senelių namuose (kuriuos irgi lankome ne tik prieš Kalėdas) atėjo mintis, kad šventės ypatingos visada bus tik tiems, kurie patys yra ypatingi. Ypatingi pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ypatingi, nors patys to nejaučia. Tiesiog ypatingi.
Ir nuo to laiko aš, piešdama atvirukus ir rašydama sveikinimus, šypsausi ir prašau visų būti ypatingais. Tam, kad pajustų, kokios tos šventės, kad neprisirištų prie prieš-šventes-mes-visi-geri vardo. Juk mes niekada netilpsime į žodžius, kurie apibūdins mane ir tave vienodai. Nes mes visi ypatingi. Tik ar visada?

Kalbos apie nepatogų gyvenimą irgi nepatogios.

1

Kai man buvo dvylika, o gal daugiau, ar mažiau, perskaičiusi "Eragoną" aš baisiausiai panorau parašyti knygą. Fantastinę. Su išgalvotais ar mitiniais herojais -- taip kaip jauno rašytojo Paolinio (tai, kad jo karjera prasidėjo panašiu metu, tik įkvėpė) spalvotais drakonais. Tai knygai, kaip save gerbianti rašytoja, užsivedžiau naują sąsiuvinį, tačiau siužetas, herojai (nors dar pamenu figūravusį kentaurą ir minotaurą) nebuvo taip svarbu. Užvis labiausiai knygą rašyti mane masino padėkos. Kai savosios knygos jau buvo prirašyti keletas puslapių, ėmiausi kito darbo (nors dar tikėjau, kad tikrai ją pabaigsiu. Maža to, iliustracijos buvo mano!) -- atsivarčiau paskutiniuosius sąsiuvinio puslapius ir pradėjau rašyti padėkas visiems, kurie tuo metu mane supo. Tai prisimenu daug geriau nei veikėjų vardus ar siužeto vingrybes.
Šiandien tai prisiminiau piešiant -- brolis pasakė, kad tai gražu. O mano galvoje suskambo: ačiū broliui kad visada palaikė tėčiui kuris sakė kad perskaitys mano knygą kai ji taps bestseleriu (galbūt mokėjau keletą skyrybos ženklų, bet). Rodos, už tai, kad paišiausi kentaurus, buvau dėkinga Enorcai, kurios blogą tuo metu buvau perskaičiusi keletą kartų (jei tai perskaitei, tai turėtum žinoti, kad tavo feniksiukas, kurį atsiuntei, dabar yra tiesiai prieš mane -- kabo ant sienos. Šalia mano kalendoriaus, nuotraukų, Sigutės Ach paveikslo ir mano šuns nuotraukos, kuri fotografuota senąja Premier'a ir buvo viena iš dviejų neišdegusių nuotraukų tą vienintelį kartą, kai ja fotografavau).

 Selindžeris parašė: „Stebiuosi, kaip žmonės žodžiais sugeba nuvertinti viską pasaulyje“

Žodžių aš gyvenu su tuo priešingybė yra aš mirčiau be to.

Ko, tardamas pirmuosius žodžius, galėtum atsisakyti nemiręs?

Aš taip norėčiau tikėti, kad niekada nebuvo to, ką galima pavadinti nelaiminga draugyste. Kad tai, kas šiandien įvyko, privalėjo įvykti. Kad tie, su kuriais susipažinau, buvo tie, su kuriais man buvo skirta susipažinti. Kad tas ar tie, apie kuriuos galvodavau kasryt... kad jie neišnyko. Kad lietus visada ateina laiku. Kad prisiminimai niekada nesuvalgo iš vidaus. Kad kiekviena šypsena nuoširdi. Kad ruduo neliūdina. Kad kelias, kuriuo einu, yra mano kelias.
ir aš tikiu. užsimerkiu ir tikiu.

Man rodosi, kad mes susisaistome ryšiais nuo pat gimimo. Na, jei ne nuo jo, tai bent nuo tada, kai pradedame įsiminti įvykius, vykstančius aplink mus.
Ar tau neatrodo, kad susipažinę su nauju žmogumi mes pradedame savo gyvenimą iš naujo? Mes ir vėl pradedam pasakoti, kad pirmas vaikystės prisiminimas yra apie užsilipimą ant spintos, kad dantukų fėja atnešdavo tik po dvidešimt centų, kad prieš keletą metų pirmąją vasaros dieną susilaužiau ranką... Ir kartu klausomės, kas prieš daugelį metų atsitiko naujo mūsų pažįstamo gyvenime. Rodos, kad taip prisiminimais mes keliaujame laiku sulig kiekvienu žmogumi savo gyvenime. Galbūt todėl kažkaip įprasta ieškoti naujų draugų, kai pasiutusiai norisi gyventi iš naujo? Tik vargu ar pagalvojo kada nors kas, kad niekada nepradeda visai iš  pradžių, nes po kurio laiko pradedi pasakoti, kaip vaikystėje nebijojęs tamsos prieš keletą metų jos pabūgai... Nors tikrai sau žadėjai, kad tik ne šį kartą, kad praeities nėra. Kai pamilsti, visi tie pažadai kažkur išplaukia. Meilėje mirštantys jaunuoliai pasakoja apie 'meilės vandenynus'. Ne be reikalo? Kas įdomiausia - neskęsta, bet plaukia. Juk jei nepasiseks, atplauks vėl.

Kaip gimsta tautos

Mane per gyvenimą veda atsitiktinumai (nors niekada jų taip nevadinau - man viskas yra tobulo plano dalis). Tai įvykiai, kurie atsitinka netyčiomis, bet kažką tie atsitikimai padarė ar bent sudarė (geresnes sąlygas). Tokie jie vieną vakarą man leido išgirsti Priesaiką, kuri tapo ir mano.
Kai aš galvoju apie tautas, tai aš nemąstau apie šalis, įvairius pasaulio kraštus... Tai juk žmonių saujos, kuriuos jungia kas nors ypatingai svarbaus. Svarbaus - nebūtinai, o štai ypatingo - kaskart. Aplink save randu tiek visko ypatingo, bet svarbaus (o jeigu svarbus, tai ir mamai, ir tėčiui, ir gal net katinui) - retai. Ir su vienais žmonėmis aš galėčiau kalbėtis ir kalbėti, o su kitais (kurių net atsakymai iš pirmo žvilgsnio tik menkai kuo skiriasi) - vargiai. O vienos tautos žmonės dažnai šnekasi. Apie save, sapnus, dangų, debesis ar lietų (mano tauta mėgsta tokias temas). O kai tyli, tai tyli iš visos širdies. Jei jau apie tautas, tai, sakyčiau, gal net patriotiškai.
Tačiau man įdomiausia nėra tautos raida, pasiekimai ar tautiečių retėjimas. Gražiausia, kas nutinka kiekvienos tautos gyvenime, yra jos gimimas. Ar kada nors apie jį galvojai? Man gimimas yra šviesa - tikra, tyra ir šventa. Jis iš bet kur neatsiranda. Aš įsivaizduoju kambarį, o jame - eilėraščius. Šalia jų yra žmogus. Ir, niekada nesužinosi kur - eilutėje, tarpe tarp žodžių ar pačiame posmo viduryje, įsižiebia tautos šviesa, kuri niekada neužges (taip pamažu aiškėja ir amžinosios ugnies prasmė). Eilėraščio tautos gimimas.
Tai būtų labai panašu į mane šįvakar. Net jei eilėraščių kambarys teturėjo vieną eilėraštį; Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį”. Giesmės ir priesaikos čia ne be reikalo. Tokios tautos gimsta tik iš didelių tautų. 

Apie taikos ambasadorius

Ar kada nors galvojai, kas tokie yra taikos ambasadoriai? Kokius ledus valgo, ar geria kavą, o gal tik kakavą (visai kaip aš!), ar mėgsta laistyti gėles, o visų svarbiausia, kaip saugo taiką?  Mane šis didysis klausimas užklupo su muzika ir šypsenomis vidury kambario. Pučiant muilo burbulus.
Aš manau, kad tobuli ir taikos mylimi jie turėtų tiesiog sėdėti miško pakraščiuose visame pasaulyje ir pūsti muilo burbulus, kaip tikrų tikriausius savo padėjėjus. Galbūt vietoje taikos pypkės?
O jeigu sukeisčiau vietomis? Taip, kad tikraisiais taikos ambasadoriais taptų muilo burbulai, o tam tikri asmenys - tik taikos vaikais ir ambasadorių padėjais? O jeigu tam tikrais asmenimis yra kiekvienas, kuris pučia muilo burbulus? Gana klausimų. Paverskime tai Tiesa. Prireiks tik truputėlio muilo, burbulų buteliuko ir šilto oro iš tavęs...

Jei būčiau pušis, linkčiau jūros pusėn

Kiekvienas gali manyti ką tiktai panorėjęs, bet aš esu įsitikinusi - širdys kyla į dangų. Jei aš dažnai juokiuosi ne todėl, kad atsitinka kas juokingo, o todėl, kad jaučiuosi tokia baisiai laiminga (kaip Muminukas paskutiniame "Baisaus vidurvasario" sakinyje), tai reiškia, kad aš ir toliau kylu.
O jeigu tu nekyli, tai nereiškia, kad negali būti laimingas. Juk čia, kur esi, yra visai neblogai - antraip grasintų ne pragaru, o likimu žemiau dangaus.
Kai kyli, tai tu pats sau brėži trajektoriją (paskui pavadini ją savo gyvenimu). Nematomą, bet aiškų kelią. Kam? Kad atsisukęs pamatytum, kad nebesi ten, kur buvai. O svarbiausia, kad išvysti (net jei kiek susigėdęs staigių posūkių ir tamsių žvyrkelio debesėlių) kur link judi ir pagaliau užčiuopi delnuose tą dangų, kurio link stiebiesi. Tai, kad sieki tik tų dalykų, kuriuos jau lyg ir turėjai, vieną vakarą perskaičiau Nauwen'o knygoje "Mylimojo gyvenimas". Kai apčiupinėji dangų, kuris tampa tavo gyvenimo tiesa ir kelio tiksl, niekada nebepamirši, koks jis. Todėl nenustosi jo siekti.
Matyt, svarbiausia yra pradėti ieškoti, kurioje pusėje tavo dangus yra. Kai rasi jo kryptį, kelias visada atves ten, kur nori. Tik iš kur marių pušims žinoti, kurioje pusėje šniokščia jūra?

Visi daiktai yra svarbūs

Aš vis rašau ir rašau. Kartais manau, kad rašymas - tai prasmingiausia ir svarbiausia, ką galiu padaryti. Net pradėti su visais sveikintis liežuvis neapsiverčia. Būna kartais ir nepatogu, kai akys susiranda akis, o aš neišstenu nė hai. Tačiau telefonu atsiliepti dabar nutariau sakydama su taika.
Kai dažnai rašai, tai kažkaip ir skaitai neretai. Šiandien, pavyzdžiui, perskaičiau, kad Irena Degutienė savo rašiklį aukoja labdarai. Kaip ji pati pasakė: šiuo parkeriu esu pasirašiusi daugelį oficialių dokumentų ir asmeninių sveikinimų. Na, sutikim, kad toks parkeris tikrai vertesnis nei tas, kuris guli vitrinoje, apšviestas dviem mažutėmis lempelėmis. Bet, kažin ar bent per plauką turi daugiau vertės nei tas, kuris guli mano stalčiuje su nusitrynusiais paveiksliukais. Pastarąjį naudojau keletą metų, kol sulanksčiau plunksną ir jis pradėjo labai stipriai lieti rašalą. Tada nusipirkau naują parkerį, jau be plunksnos ir jo vertė dabar yra panaši.
Ar daiktas turi kokią nors vertę iš savęs kur nors, pavyzdžiui vitrinoje,  padėtas? Nė karto nenaudotas, bet vis apžiūrimas mąsliais žvilgsniais. Tokį likimą dažnai išgyvena verslo parduotuvių prekės, tačiau jos savo kainos bus vertos tik tada, kai kas nors juo išsipaišys ranką, paraštėje nusipieš katiną, juo užtėkš rašalą ant svarbaus dokumento originalo...
Žinau, kodėl neperku brangių parkerių. Aš esu žmogus, kuriam patinka paradoksai. Priešingybės. Kai pigiausias parkeris nejučia pranoksta savo kainą tada, kai pradeda lieti vidury rašomojo darbo ar pameta kamštelį. Jei taip atsitinka, jis gauna dėmesio. Mano daiktai dažnai gauna daug dėmesio (kartą net pasibaisėjau, kai supratau, kad su savo gitara kalbuosi dažniau, nei su kai kuriais šalia gyvenančiais žmonėmis), todėl jie visi verti tiek, kad net negalėčiau pasakyti, kad tušinukas man nėra svarbus.
Švarko kišenėje turiu akmenį, kurį draugė parsivežė iš Juodkalnijos. Jis jau turi istoriją. Galbūt sukurti savo istoriją šiame pasaulyje yra svarbiausias dalykas? Jei ne gyvensi, o egzistuosi, niekas neprisimins ne tik tavo akmens ar tušinuko, bet ir tavęs. Tad jeigu pradėsi nuo to, kad svarbiu manysi esant paprastą tušinuką, tai baigsi tuo, kad svarbus atrodysi tu pats.

Visur yra riba

Tiksliai nežinau, kada tai įvyko. Neatsimenu, ar tada buvo diena ar naktis, ar tai susapnavau ar ne, ar tai atsirado tyloje ar niūniuojant. Nepaisant to, tai atsirado, o gal, veikiau, gimė. Ėmė dūgzti ir aš negalėjau pamesti to iš galvos. Nuo to laiko aš pradėjau ieškoti - apgraibomis ir žvilgsniais - ribos.
Tai įvyksta maždaug šimtą penkis kartus per dieną: vieną kartą praeini pro bokštą indų kriauklėje, kitą kartą imiesi juos išplauti; vieną kartą tiesiog užsisvajoji apie arbatą, kitą kartą jos išsiverdi; vieną kartą miegi, kitą kartą - tik snaudi. Kažkur tarp šių veiksmų yra riba ir aš jaučiu pareigą per savo gyvenimą ją surasti.
Esu bemaž įsitikinusi, kad tos ribos prieš mane niekas neieškojo, todėl nerado ir visiškai nepastebėjo. Aš jos, iš tiesų, irgi niekada anksčiau nepastebėjau ir nemačiau (jeigu būčiau mačiusi, tai galbūt man netektų dabar jos ieškoti). Vis dėlto, leidžiu sau šį tą spręsti apie ją, nes probėkšmiais tyrinėju ją jau pakankamai laiko. Pirmiausia, tai beveik žinau tai, kad yra riba, o ne ribos. Galbūt tai tik mano įgimtas noras viską jungti (raides į žodžius, žodžius į sakinius, sakinius į tai), bet šį tą aš jaučiu. Lygiai taip aš juntu ir tai, kad ji nėra tiesi.
Paradoksalu, bet riba yra beribė. Galbūt Tam, kas sukūrė ne tik tą ribą, ji turi baigtį arba pabaigoje susijungia su pradžia, bet mes esame tie, kurie tos baigties niekada nepamatys. Tokie kaip aš turi tik tikėti, nes kitokiu atveju įmanoma palūžti supratus, kad viskas ne visai taip, kaip numaniau esant.
Vis dėlto, kai kur riba išlenda iš savo neapčiuopiamybės ir pasirodo. Tarp melo ir tiesos yra nutylėjimas; tarp šalto ir karšto yra drungnas. Ne viską paprasta suprasti - riba ir jos ieškojimai man patinka ir nematau tame blogo, bet tai, kas ant ribos nėra gera.
Ar būtų lengviau, jei ta riba būtų aiški? Kaip išartas laukas, kur pasibaigia žalia žolė. Pamačius suartą lauką, basos kojos žolėje nebenori eiti į priekį, neganato, pasidaro kiek nedrąsu. Jei visur ta riba būtų tokia aiški, ar nepradėtume greitai abejoti?
Manau, kad atrodo keista vienu metu ieškoti tokių rimtų dalykų paprastoje buityje su neplautais indais ir apie juos mąstyti. Skaitydama Jodi Picoult knygą išsirašiau citatą: "jei negali ko nors rasti, vadinasi, ieškai ne ten, kur reikia". Aš visur ir ieškau.

Jei apie savo dabartį kalbi kaip apie praeitį, dabartis tikriausiai tampa praėjusi. Gal tada net negyveni?

Jausmai neturi išvadų. Jei nejauti, vadinasi, nejauti, o ne ne.

Tikėk, kad žinai ir žinosi

Ar kas nors kada nors galvojo apie metų laikus iš kitos pusės? Galbūt viskas priklauso tik nuo mūsų?
Žiemą visi susivynioja į keturiolika sluoksnių rūbų. Tuomet jų skleidžiama šiluma tada lieka pačiam sau. Nebent duodi šiltą, nepirštinėtą ranką ir taip sukuri pavasarį. Šiuo, jau sušilusiu, metų laiku šiluma sklinda aplinkui - mažėja rūbų sluoksnių. Tiesa, pavasarį taip staigiai ištirpsta sniegas ir sprogsta katinėlių pumpurėliai, nes ta sklindanti šiluma pažadina meilę širdutėse. Be meilės kovą staigiai vėl prisninga. Močiutė kalbėjo, kad ankščiau gegužę snigdavo, vadinasi, dabar meilės pavasarį atsiranda daugiau. O vasarą, ypač šalia vandens, yra ir visai nusirengusių žmonių. Visą savo šilumą jie atiduoda pasauliui ir termometro stulpelis kartais pakyla net iki 30º. O rudenį visi kažkodėl staigiai atšąla. Pradeda šalti dar rugpjūčio trisdešimt pirmąją ir sėkmingai tai daro iki pat pavasario. Jie daugina rūbų sluoksnius (beveik nuo nulio) ir labai liūdi.
Žmogus turi daug daugiau galios, nei galvoji kas rytą valydamasis dantis, bet mažiau, nei tiek, kad negalėtume to suvokti. Paulo Coelho herojui vienuolis pasakė: "Jei tvirtai tikėsi, kad žinai, tu iš tikrųjų žinosi". Kartais reikia tik tikėti.

Kodėl laikas brangus?

Seniai seniai per televiziją rodytos Keistuolių Teatro laidos vaikams pradžioje visada skambėdavo žodžiai: "ir negaiškite brangaus laiko bandydami prakalbinti autobuso vairuotoją" (nes autobusų vairuotojams kalbėtis labai draudžiama!)
Apie brangų laiką niūniuojama jau mažiems vaikams! Tačiau ne visi ir ne visada supranta, ką reiškia brangus. Ir kaip brangus yra laikas. Jau "Mažojo Princo" autorius pastebėjo, kad suaugusieji ne viską matuoja teisingai: "Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!". Panašiai vyksta ir su laiku. Jie jį matuoja litais ir centais, o gudresni - doleriais ir eurais. Laikas yra mums  d o v a n o j a m a s  ir  n e g a l i m a  jo matuoti tokiais materialiais vienetais!
Vis dėlto, jis yra brangus. Kodėl? Niekas nėra iš esmės ypatingas. Toks pats ir laikas - jis nėra šiaip sau brangus. Tokiu jis tampa todėl, kad yra galimybė jį  į p r a s m i n t i. Nesvarbu, ar tai padarome, ar ne, jis tokiu tampa vien dėl šios galimybės. Todėl brangus laikas yra ir tas, kurį praleidžiame priešais ekraną, ir tas, kurį praleidžiame su ką tik iškeptais sausainiais ir kakava, geriama su tėvais, draugais ar priešais (tik jeigu pastaruoju atveju kakava ir sausainiai neskanūs, nesiskaito).

Apie keliones laiku

Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.

"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"

Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.

Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.

Būna tokių akimirkų, kai pats karčiausias šokoladas staiga tampa saldus.

Svetima laimė

Kažkada, perskaičius straipsnį apie tai, kaip surasti laimę, Ž. pasakė "Kaip keista, kai visiems bando surasti vieną laimę. Čia tas pats, kaip klausti, kiek druskos pilti į sriubą. Kiekvienam skirtingai". Aš, iš tiesų, į laimės ieškojimus ir tokius straipsnius per daug nesigilinu, mat laimė mane draugiškai lydi beveik visada, o aš visai neketinu jos pamesti, bet šiandien perskaičiau du žodžius.

Svetima laimė.

Savo laime aš dalinuosi su visais, net tada, kai, rodytųsi, man jos tuoj pritrūks. Ir nėra čia ką slėpti, kad priimu ją iš kitų. Praeivio laimė ir šypsena yra laimė ne tik jam, bet ir man. Iš kur ta svetima laimė? Laimė yra prisijaukinama daug lengviau, nei atrodo (juk laimė yra vienaskaitinis daiktavardis ir yra visame pasaulyje viena). Turėkit laimės visose kišenėse (būna, kad apsiauni vieną dieną kitas kelnes nei paprastai; nebūtų smagu, jei išėjęs suprastum, kad kišenės tuščios).

Kartais man žmonės reikalingi ne tam, kad žinočiau jų vardą, adresą ar telefono numerį. Net ne tam, kad galėčiau pakviesti puodeliui arbatos (kavos nebegeriu!) jaukiai sėdint arbatinėje, išsirinkus staliuką prie pat lango.
Man kai kurių žmonių reikia tam, kad galėčiau vis iš naujo jų pasiilgti. Ilgėtis ne jų vardo ar žinutės telefono ekrane, bet jų pačių. Manau, kad naudinga turėti bent keletą tokių asmenybių. Atsimenu, kažkada etikos mokytoja man pasakė, jog negerai jausti ilgesį nuolat. Bet ji, tikriausiai pati to nežinodama, sakė netiesą. Ilgėtis yra gerai. Tik šis jausmas gali neleisti užmiršti žmonių kaip asmenybių (mano regimoji gretinamoji atmintis yra linkusi tuoj pat sugretinti veidus ir daugelio jų aš jau po poros valandų neatsimenu). Tačiau tokius žmones yra naudinga ir reikalinga turėti ne vien dėl ilgesio. Atsimenu, kaip prieš porą savaičių sėdėjau konferencijoje su keletu žymių žmonių ir visi aptarinėjo sausio 13-osios įvykius. Ten buvo daugybė fotografų, visokiausių operatorių ir kitokio plauko žurnalistų, tačiau vieną fotografą atsimenu geriau už kitus. Daugelis fotografavo su blykstėmis, o jis tyliai ir ramiai tuo užsiėmė be jos. Daugelis filmavo kameromis, kurios veikiausiai netilptų į mano kuprinę, o jis išsiėmė mažą, į delną telpančią kamerą ir filmavo. Nežinau nieko apie jį. Bet aš manau, kad viską jis darė sau, negalvodamas apie kitus. Negalvodamas apie tai, kad po trijų dienų internete bus pilna identiškų nuotraukų. O jis turės jas savo. Gal jis tai darė visai ne tokių paskatų vedinas, bet tai tik dar vienas tokių žmonių privalumas. Kažkas sakė, kad "nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome" ir aš juo tikiu.