1

Kai man buvo dvylika, o gal daugiau, ar mažiau, perskaičiusi "Eragoną" aš baisiausiai panorau parašyti knygą. Fantastinę. Su išgalvotais ar mitiniais herojais -- taip kaip jauno rašytojo Paolinio (tai, kad jo karjera prasidėjo panašiu metu, tik įkvėpė) spalvotais drakonais. Tai knygai, kaip save gerbianti rašytoja, užsivedžiau naują sąsiuvinį, tačiau siužetas, herojai (nors dar pamenu figūravusį kentaurą ir minotaurą) nebuvo taip svarbu. Užvis labiausiai knygą rašyti mane masino padėkos. Kai savosios knygos jau buvo prirašyti keletas puslapių, ėmiausi kito darbo (nors dar tikėjau, kad tikrai ją pabaigsiu. Maža to, iliustracijos buvo mano!) -- atsivarčiau paskutiniuosius sąsiuvinio puslapius ir pradėjau rašyti padėkas visiems, kurie tuo metu mane supo. Tai prisimenu daug geriau nei veikėjų vardus ar siužeto vingrybes.
Šiandien tai prisiminiau piešiant -- brolis pasakė, kad tai gražu. O mano galvoje suskambo: ačiū broliui kad visada palaikė tėčiui kuris sakė kad perskaitys mano knygą kai ji taps bestseleriu (galbūt mokėjau keletą skyrybos ženklų, bet). Rodos, už tai, kad paišiausi kentaurus, buvau dėkinga Enorcai, kurios blogą tuo metu buvau perskaičiusi keletą kartų (jei tai perskaitei, tai turėtum žinoti, kad tavo feniksiukas, kurį atsiuntei, dabar yra tiesiai prieš mane -- kabo ant sienos. Šalia mano kalendoriaus, nuotraukų, Sigutės Ach paveikslo ir mano šuns nuotraukos, kuri fotografuota senąja Premier'a ir buvo viena iš dviejų neišdegusių nuotraukų tą vienintelį kartą, kai ja fotografavau).