Tik du klausimai

Šiandien supratau, kad yra du klausimai. Klausimų iš tikrųjų yra daugiau, bet tie du yra tokie esminiai, "skambantys panašiai, bet turintys visai kitokias potekstes", pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja. O aš sakau, kad jie tiesiog skirtingi.
Iš kur aš atsiradau? ir Kaip aš atsiradau?.







Aš atsiradau iš ten pat, kur atsiranda jei ne kiekvienas, tai bent daugelis žmonių. Neapsieita be ligoninės, verksmų, bet manau, kad iš ten ir atsiranda žmonės. Žinoma, aš to neprisimenu, nes tai būtų kiek nenormalu. Bet aš ne taip atsiradau, aš tiesiog iš ten atsiradau. Nuo to laiko tas pūstų žandų vaikas, kuris žvelgia į mane iš nuotraukos, kuri kabo ant mano sienos, pradėjo savo kelią į tapimą žmogumi. Diena iš dienos nuo to laiko aš vis mokausi, verkiu, dainuoju, palinkiu saldžių (ar visokių kitokių) sapnų kiekvieną vakarą (niekada neduokit man savo numerio, nes aš tikrai kiekvieną vakarą ar jau įnaktėjus parašau kokį nors labos nakties linkėjimą), miegu, rašau laiškus, kartais susipykstu su tėvais ar nueinu į bažnyčią. Rašau visą tai esamuoju laiku, nes nemanau, kad greitai jau būsiu atsiradusi. Taip aš bandau atsirasti. Bet į klausimą negalima atsakyti 'aš dar negaliu atsakyti, nes štai, matote, aš esu dar neatsiradusi'. Klausimai yra ne tam, kad nesugebėtum į juos atsakyti, ypač kai pats sau juos išsikeli. Atsakant į tokius klausimus tikriausiai reikia dar pažvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, ir į dabartį. Atsiradau aš besiklausydama tylos, kartais dažniau, kartais rečiau klausiausi ir muzikos, galbūt per vėlai suvokiau, kaip svarbu yra turėti draugų, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tai suvokiau ankščiau, nei tapau savimi. Manau, kad mano atsiradimui daug (gal per daug?) įtakos turėjo ir visas tas laikas, kai aš sėdėdavau prieš monitorių. Tai, kad per garsiai ir per atvirai reiškiau savo nuomonę, padarė mane tokia, kokia esu, bet ačiū visiems, kurie neleido man pavirsti melancholike. Per mažai dėmesio visada kreipiau į tai, ką maniau esant blogiu, todėl dabar nežinau, ar teisingai suvokiu tą blogio sąvoką, bet viską reikia suvokti taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga ir gera, todėl ir šiuos klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip ir iš visų pusių.

apie Prasmę

Prasmės kiekvieną dieną reikia atkasti po truputėlį, kol sudėsi ją visą, it puzlę. Žmogus juk didis ne tuo, ką užgyveno, bet tuo, kiek Prasmės savo gyvenime atkasė,- šitaip pasakiau tą naktį sau.

Muzika, kuri kvėpuoja

Prieš metus (o gal netgi ne vienerius) ant lietuvių kalbos kabinete esančios lentos pamatėme užrašytą žodį 'katarsis'. Kadangi prieš tiek laiko ne tik aš, bet ir kiti buvo dar ne visai  protingi, niekas dorai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Bet pamokos metu sužinotą jo reikšmę aš iki šiol nešiojuosi širdyje.
...Scena mėlynavo, kai ant jos užlipo šešetas vyrų. Tyliai stovėję instrumentai, šiems žmonėms prisilietus, nušvito ir prakalbo kalba, kurią ne visi gudrūs supranta. Jie kalbėjosi - su savimi, vienas su kitu, su atlikėjais, kuriuos iki tol mačiau tik nuotraukose ar video filmukuose, ir su manimi. Spalvos mainėsi, bet jausmas nekito. O pasakyti, koks yra jausmas sėdėti prieš žmones, kurių balsui suskambus negali įkvėpti, neįmanoma. Galiu ranką prie savo plakančios širdies pridėti - buvo baisu užsimerkti, kad nepabustum kažkur kitur. Tikrai, tikrai tikrai, netikėjau, kad jie sugrįš net tada, kai visa salė atsistojusi plojo. Žinojau tai esant nepakartojama. Tačiau jų žingsniai dar kartą suvirpino orą ir instrumentai prabilo paskutiniais akordais...

Pamokos

Ne visi vartai yra Aušros vartai. Lygiai taip ne visi ach kyla iš dejonės (viena tokia ach šiandien parašė "Augustei - Sigutė Ach 2010" ant mano visai šviežio skirtuko su drambliu, geriančiu arbatą). Ne visada ambasadoje dirba pikti ir negražūs žmonės (siūlau pamesti Olandijoje pasą ir užeiti į Nyderlandų ambasadą - susipažinsite su jais visais). Ne visada užrašas "indiška arbata su prieskoniais" reiškia dviprasmybę (ji tiesiog gali būti su tikrais prieskoniais). Ne vien neturėti klausimo yra gėdinga - lygiai tiek gėdinga yra ir bijoti paklausti. Meluoti apie punktualumą nėra gerai, bet klausytis Razausko autobuse užsimerkus, priešingai, yra gerai. Ir malonu yra uostyti popierinę gėlę (negalima sakyti, kad nekvepia) autobuse, kai važiuoji namo.

Sunku pavadinti mane moterimi

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?

Apie debiutanto sėkmę, tikėjimą ir knygas

Prieš porą savaičių perskaičiau istorijų rinkinį, pavadintą "Atgaiva sielai". Jame radau porą istorijų apie sąrašus ir užrašyto žodžio galią. Anaiptol, aš nemanau, kad mano sąsiuvinis į kurį tą patį vakarą susirašiau visokius gyvenimo tikslus, taps stebuklingu. Tačiau jau kitą dieną į mano rankas visiškai netikėtai pakliuvo priemonė vieną tų tikslų įgyvendinti. Paulo Coelho vadina tai debiutanto sėkme. Ji reikalinga tam, kad ir toliau eitume tuo keliu.
Vakar žiūrėjau krepšinį. Lietuvių krepšininkai prieš ispanus. Nežinau, ar tikėjau jų pergale kai rezultatas nuo ispanų skyrėsi aštuoniolika taškų; bet tuojau pat patikėjau krepšininkų sėkme, kai rezultatas tapo vos trys taškai mūsų nenaudai. Po rungtynių žvilgtelėjau į trumpą interviu su M.Kalniečiu. Paprastai krepšininkai nelabai ką turi pasakyti po svarbių rungtynių, bet šį kartą šis "Žalgirio" krepšininkas žodžių nepritrūko. Jis pasakė, kad jie visi tikėjo pergale, net kai rezultatas buvo -18 mūsų nenaudai. Ir dėl šio jų tikėjimo trys milijonai Lietuvos žemės gyventojų kelia bokalą ir šypsodamiesi taria 'MES nugalėjom!'. O ar jie tikėjo?

Svetimi

Ar kartais pagalvojate, kad kai kurie žmonės yra svetimi? Svetimi sau, svetimi tau (man), svetimi gyvenimui. Vaikystėje mama griežtu tonu išleisdama laukan tardavo "nekalbėk su svetimais". Tik tada mama galvojo apie kiekvieną nepažįstamąjį. O kartais pasitaiko ne svetimų, savų nepažįstamųjų, su kuriais netrunki susipažinti. Su svetimais, iš tiesų, nelabai kas randa bendrą kalbą. Nebent reklaminių bukletų siūlytojai ar įkyrūs reklamos agentai, jie randa kalbą su bet kuo.
O štai man niekada nepatiko svetimi žmonės. Visi mes esame žmonės, visi turime būti savi (o ir mano mėgstama citata sako, kad "žmogaus skausmas, tai žmonių skausmas. Kai skauda pirštą, jaučia visas kūnas"). Tikriausiai todėl nuo mažumės, lipdama laiptais laiptinėje nemandagiai spoksodavau, jei kas praverdavo sãvo buto duris. Stengiausi pamatyti, kaip atrodo žmonių namai. Juk kai žinai, kokie žmogaus namai, nebegali laikyti jo svetimu žmogumi?. 

Dūmai

Kažkada man atrodė, kad rūkyti yra gražu. Nesveika, kenkia, bet aš svajojau raudonai nusilakuoti nagus ir atsisėdus parke ant seno suoliuko rūkyti. O jei dar, galvojau, mėtinės cigaretės!..
Dabar aš dažnai raudonai lakuojuosi nagus. Ne tik raudonai - taip pat ir violetiniai, rausvai. Bet kreivu žvilgsniu pasižiūriu į pažįstamus ar šiaip žmones, smaukančius cigaretes. Džiaugiuosi, kad nesu priklausoma, kad man iš burnos nesmirdi nei mėtinėm, nei braškinėm cigaretėm, o iš kišenių pasipurčius nekrenta kancarai. Džiaugiuosi ir tuo, kad neturiu ko slėpti nuo tėvų; kad galiu neieškoti slaptų skyrelių kelioniniame krepšyje, kad paslėpčiau pakelį nelaimės.
Geriau naktį eisiu į lauką žiūrėti į krentančias žvaigždes, per lietų bėgsiu į lauką tam, kad sušlapčiau, o vakare tam, kad nufotografuočiau saulėlydį; ne tam, kad padūmuočiau.

Rudeniui

Nėra geresnio metų laiko nei ruduo. Galbūt todėl, kad rudenį aš gimiau, kad rudenį pamačiau pirmiau nei žiemą, pavasarį ar vasarą; o gal todėl, kad jaučiu dainuojančią širdį, kai po kojomis traška geltoni lapai; o gal todėl, kad rudenį viskas mano gyvenime idealizuojasi.
Dabar, kai vaikštau (o gal šlubuoju) nutrintomis kojomis nuo šlepečių, nes kažką patogesnio apsiauti karštis neleidžia, aš pagalvoju apie savo kerzus ir suvirpu. Dabar aš tiesiog egzistuoju - nueinu iki bibliotekos, kad kambaryje užsidariusi galėčiau skaityti, pavalgau ir miegu. O rudenį aš galiu gyventi - aš galiu jausti kaip jis užpildo mane ir aš tampu nelyginant kokia nors neatsiejama rudens dalis. Rudenį galiu sėdėti ant kelmo su savo šunimi šile ir girdėti krentančius kankorėžius, kaskart krūpčioti.
Todėl aš jo pasiilgau - pasiilgau, kaip pasiilgstu žmonių, kai nematau jų ilgą laiką. Ir aš laukiu, kai galėsiu su savo kerzais skrieti (tai todėl, kad labai laukiu) gatvėmis, kai galėsiu apsirengti savo mėgstamą megztinį, kai galėsiu įsitaisyti kambaryje su karšta arbata, o grįžusi namo galėsiu išsikepti lietinių, o vakarais galėsiu jaustis tiesiog laiminga dėl savo esybės.
Ar dabar supranti, kodėl aš myliu rudenį?..

06:08 ryto

Visai netyčia pamačiau, kad šiandien - metai (beveik) pastovaus bloginimo! Nenoriu didelės apžvalgos, ką per tuos metus nuveikiau, kiek komentarų gavau ar kiek žmonių čia kyštelėjo nosis. Tiesiog žinau, kad tie trisdešimt penki pranešimai mane pakeitė į tą žmogų, kuris dabar sėdi priešais ekraną. Ačiū, kad (jei) esat.

kai namai pakvimpa mėlynėmis...

Kartais kvepia namuos tarsi

miško uogienojuos

Atrodo, girdis paukščiai, giedą garsiai,

ir jų sparnai plasnoja

Bet akį krašteliu pramerkęs supranti,

kur esąs

Čia, namuos, lietaus debesį užuodi,

stovi basas

(ne)maži stebuklai

Ar kadanors buvote pagalvoję, kad jus aplankė stebuklas? Aš taip galvoju nuolat. Stebuklai mane užtinka visur - autobuse, namuose, laukuose, ir jais tampa pakeleivio šypsena, gaivus lietus ir festivalis, į kurį patekti lyg ir nebuvo galimybių. Ir kiekvieną šių reiškinių aš vadinu stebuklu.
Vieną dieną aš pamačiau visai paprastą žodžių junginį "maži stebuklai". Atrodytų, nekeista. O štai aš apie tai mąsčiau dieną, kartais mąstydavau ir naktį, retkarčiais rytą. Ir kiekvieną kartą, nesvarbu, kokiu metu, aš negalėdavau surasti, kur yra tie "maži stebuklai". Stebuklus galima apibūdinti daugybe būdvardžių, galima juos vadinti gražiais, nuostabiais, nepaprastais, kvepiančiais... bet, svarbiausia, stebuklai yra stebuklingi!

Bet ar įmanoma nustatyti, kokio dydžio stebuklas?

pavasariukai

Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose neturiu teisės įkalinti pavasario. Taip galvoju pavasarį.
Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose teisėtai įkalinu pavasarį. Taip galvoju žiemą.

O kas tada?

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!

1000

Šiandien, užėjusi į blogą, negalėjau atplėšti akių nuo keturių paprastų skaitmenų, sudarančių skaičių tūkstantis. Šį skaičių rodė mano apsilankymų reitingų skydelis. Nepaprastas skaičius, tas tūkstantis. Vienam jis reiškia daug, kitam reiškia mažai. O man...

Atsakomybę už savo rašinius pradėjau jausti po pirmųjų komentarų. Atrodo, kad prieš porą mėnesių skaitant blogus, kurių kiekviename veikiausiai yra panašaus turinio įrašas, nežinojau, kaip atsakomybę galima jausti už skaitytoją. Jei jam patinka mintys, skaitytojas turi teisę skaityti, jei nepatinka, turi teisę mesti skaitomą blogą. "Ir kam gi tą skaitytoją laikyti?", galvojau. O dabar supratau, kad ne skaitytoją noriu išlaikyti, o nenoriu, kad skaitytojas manimi nusiviltų. Kitais žodžiais sakant, nenoriu nusmukti nei skaitytojo akyse, nei pati savosiose. Ypač po nuoširdžių komentarų.

O kiekvienas mano įrašas gali būti kaip iššūkis man, o galbūt ir skaitančiąjam. Man baltą pirštinę meta mintys - ar gerai jos susidėstys šįsyk? O ar skaitytojui rūpi kaip aš parašysiu? Užbėgsiu įvykiams už akių. Rūpi, privalo rūpėti. Ne todėl, kad aš be reikalo stengiuosi, o todėl, kad jei nerūpėtų, niekas neskaitytų.

O tas tūkstantis - tikriausiai blogeriams tai pakikenti verčiantis skaičius, tačiau man gerai. Gerai dabar ir čia, su tūkstančiu apsilankymų ir su arbatos puodeliu rankoje. O kaip Tau?

Kas gyvena nuotraukose?

Vieną vakarą, bekraustydama nuotraukas iš albumo radau ir šią nuotrauką. Tiesa, realybėje ji spalvota, o dešinysis kraštas raudonuoja, bylodamas apie sugedusį mano aparatą. O aparatas, juostinė muilinė Premier, dar dabar gyvena mano stalčiuje. Ne vieną nuotrauką jis šitaip suniokojo, su savo raudonuojančiais kraštais. O kiek jų išvis neišliko - juostelė liko juoda!
O fotografuota čia gal ketvirtoje, o gal trečioje klasėje, būnant ekskursijoje. Žiūrint į nuotrauką man vis rodosi, kad tąsyk buvome Rusnėje, pas žveją sodyboje, šiame senoviškame name. Tik negaliu pasakyti tiksliai. Atsimenu, kad tuomet turėjau tik tą juostinę Premier, kurią leisdavo pasiimti tėvai, ir pavydžiai žiūrėdavau į bendraklasių rankose žibančius skaitmeninius fotoaparatus. Jų nuotraukos, veikiausiai, išliko visos, o maniškės? Neturiu nuotraukų iš Karvės Olos netoli Biržų, kur taip sunkiai nusileidau, o mokytoja mane fotografavo. Niekam kitam neleido nusileisti, tik man, kadangi buvau labai rami mergytė. O liko vien tik prisiminimas, be nuotraukos.
Bet kiek tų prisiminimų išnyko visiškai? Jei ne ši nuotrauka, vargiai prisiminčiau tą vizitą pas žveją. O jei nebūčiau fotografavusis Karvės Oloje, ar paminčiau ją? Na ir kas gi, kad nuotraukų vietoje juostelėje liko tik juoda dėmė.
Nuotraukose gyvena atmintis. Gyva atmintis. Ta atmintis gyvena nuotraukose - ne tik šioje, bet kiekvienose mano, mano kaimyno, mano draugų nuotraukose! Bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ta atmintis išliks ir tada, kai mūsų anūkas nešis nuotrauką į istorijos pamoką, o mes ilsėsimės po paminklu. Ar galės jis papasakoti, kada ji nufotografuota? Palaikykime nuotraukų gyvastį!

varikliukai

Kiekvienas turime dėl ko gyventi - argi ne? Vieną vakarą susimąsčiau - o kas gi mano gyvenimo "arkliukai", kurie veda pirmyn ir ragina nesustoti, dėl kurių verta gyventi..?

Pirmu numeriu tokiame sąraše žymėčiau gyvūnus. Uždėčiau riebiausią varnelę šalia, o šone, visai kaip vokiečių kalbos teste, pripaišyčiau mažų katinėlių, kuriuos pieščiau su rašaliniu parkeriu ir jie susilietų. Dėl to neabejoju. Ir šuniukų, dėl vaizdo.
Antruoju pažymėčiau dainuojamąją poeziją. Tiesiog pažymėčiau ir nenukreipčiau dėmesio nuo žodžių, tariamų iš Kaniavos ar Mykolaičio, ar Giniočio lūpų. Ir šypsočiausi tai darydama.
Trečiajame ruože susimąstyčiau. Ir tada prisiminčiau laiškus, rašytus ranka ir persismelkusius rašytojo emocijų. Padėčiau varnelę, o tada veikiausiai prisiminčiau, kad visdar neatrašiau laiško vienam nuostabiausių žmogeliukų pasaulyje.
Ketvirtuoju pažymėčiau rankdarbius. Niekas, kartoju - niekas, negali atstoti tų minučių, kai tavo rankose iš paprastos vilnos, pabadytos adata gimsta daiktas, į kurį sudedi tai, ką dabar jauti, ką girdi ir ką dabar matai.
Ir penktasis... veikiausiai pažymėčiau milijoną varnelių, nes, giliau pamąsčius, dėl visko gyventi verta. Pridėčiau varnelę prie meilės ir nupieščiau širdutę, kuri daugeliui panaši į kitą kūno organą; pažymėčiau varnelę prie arbatos ir knygos vakarų, kai tyloje ir stalinės lempos šviesoj sėdime trise - aš, arbata ir knyga; didele didele varnele pažymėčiau draugystę, už tą jausmą, kai žmogui gali išsakyti viską, ką galvoji ir negalvoji apie ką kitą; jei dar liktų vietos, pažymėčiau fotografiją - tikrai pažymėčiau, nes vaizdas pro objektyvo ieškiklį yra TAS...

Lapelis būtų trumpas, todėl variklėlių butų tik penki. Bet tuose penkiuose - didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas!