Nėra geresnio metų laiko nei ruduo. Galbūt todėl, kad rudenį aš gimiau, kad rudenį pamačiau pirmiau nei žiemą, pavasarį ar vasarą; o gal todėl, kad jaučiu dainuojančią širdį, kai po kojomis traška geltoni lapai; o gal todėl, kad rudenį viskas mano gyvenime idealizuojasi.
Dabar, kai vaikštau (o gal šlubuoju) nutrintomis kojomis nuo šlepečių, nes kažką patogesnio apsiauti karštis neleidžia, aš pagalvoju apie savo kerzus ir suvirpu. Dabar aš tiesiog egzistuoju - nueinu iki bibliotekos, kad kambaryje užsidariusi galėčiau skaityti, pavalgau ir miegu. O rudenį aš galiu gyventi - aš galiu jausti kaip jis užpildo mane ir aš tampu nelyginant kokia nors neatsiejama rudens dalis. Rudenį galiu sėdėti ant kelmo su savo šunimi šile ir girdėti krentančius kankorėžius, kaskart krūpčioti.
Todėl aš jo pasiilgau - pasiilgau, kaip pasiilgstu žmonių, kai nematau jų ilgą laiką. Ir aš laukiu, kai galėsiu su savo kerzais skrieti (tai todėl, kad labai laukiu) gatvėmis, kai galėsiu apsirengti savo mėgstamą megztinį, kai galėsiu įsitaisyti kambaryje su karšta arbata, o grįžusi namo galėsiu išsikepti lietinių, o vakarais galėsiu jaustis tiesiog laiminga dėl savo esybės.
Ar dabar supranti, kodėl aš myliu rudenį?..
auguste.miau eta gmail.com
20100816
Rudeniui
Subscribe to:
Rašyti komentarus (Atom)
3 Kommentarer:
Suprantu, ir man velniškai patinka, kai pagaliau galiu pats šilčiau apsirengti, nors... su savo sunkiais batais nesiskiriu visus metus :D ir moterys gatvėse apsirengia, nebeblaško taip :D
O aš taip negalėčiau - reikia su kažkuo išsiskirti, kad galėčiau vėl iš naujo su džiaugsmu nešioti (kaip kerzus). Nors yra vieninteliai mano batai, kurie iš nešiojamiausių nesitraukia, bet, kaip sako, - išimtys patvirtina taisyklę:)
Gal ir smagiau, numečiau tuos savo sunešiotus žygbačius rudens pradžioj ir į fakultetą jau tenka vaikščiot gražesniais, bet... kitą savaitgalį į mišką, tada teks apsiauti juos ir vėl... mmmm, patogiausi batai :D
Rašyti komentarą