Ar kartais pagalvojate, kad kai kurie žmonės yra svetimi? Svetimi sau, svetimi tau (man), svetimi gyvenimui. Vaikystėje mama griežtu tonu išleisdama laukan tardavo "nekalbėk su svetimais". Tik tada mama galvojo apie kiekvieną nepažįstamąjį. O kartais pasitaiko ne svetimų, savų nepažįstamųjų, su kuriais netrunki susipažinti. Su svetimais, iš tiesų, nelabai kas randa bendrą kalbą. Nebent reklaminių bukletų siūlytojai ar įkyrūs reklamos agentai, jie randa kalbą su bet kuo.
O štai man niekada nepatiko svetimi žmonės. Visi mes esame žmonės, visi turime būti savi (o ir mano mėgstama citata sako, kad "žmogaus skausmas, tai žmonių skausmas. Kai skauda pirštą, jaučia visas kūnas"). Tikriausiai todėl nuo mažumės, lipdama laiptais laiptinėje nemandagiai spoksodavau, jei kas praverdavo sãvo buto duris. Stengiausi pamatyti, kaip atrodo žmonių namai. Juk kai žinai, kokie žmogaus namai, nebegali laikyti jo svetimu žmogumi?.
auguste.miau eta gmail.com
20100819
Svetimi
Subscribe to:
Rašyti komentarus (Atom)
5 Kommentarer:
Geriau sužinoti kokia betvarkė žmogaus galvoje, o ne tik namie, tada tikrai žinai kur jis slepia savo talentus ir ydas.
Tik galvos taip greitai nepamatysi - turiu draugų, su kuriais bendrauju jau daug metų, o kartais jų poelgiai verčia gerai permąstyti, ar aš juos pažįstu...
Tai tokie žmonės, kurių ir nepažįsti per visą savo gyvenimą yra nuostabiausi. Smagu, kai gali iš žmogaus vis kažką naujo ištraukti, su sąlyga, kad ir pats kažkiek šviežėji...
Galbūt. Bet tik sielos broliai gali būti tokie iki galo nepažįstami, nes kiti gali parodyti tokią savo pusę, kuri gali sugadinti visą draugystę.
Jap... Matematikai pasakytų, kad negalima brangaus žmogaus prisileisti per nykstamai mažą, tarkim kokį dl dvasinį atstumą :D
Rašyti komentarą