Laikas

Atėjo laikas ir jums susipažinti, su mano antra gyvenimo palydove po Bletmeno, mano mėlyna drauge ir mano mylimiausia ir visokia -iausia Lava. Mūsų namuose ji - jau metus su viršum nuo tada, kai tėtis sugalvojo, kad mums reikia katės. Galiu paantrinti - jis neklydo. Ji įnešė to, ko trūko, tai tapo asmuo, apie kurį nuolat vienas kito teiraujamės ir meluočiau, jei pasakyčiau, kad mūsų hierarchijos lentelėje (būtent taip ji vadinasi) ji yra paskutinėje vietoje. Ji mieliau ten nuleidžia kitus šeimos narius.

Šiandien (lapkričio 17 dieną) Lava patyrė daug streso ir baimės - operaciją. Nes atsitiko taip, kaip atsitiko, kad morčiai pasidarė siaubingi ir nebegalėjome kentėti nei mes, nei ji. Tad gydytojas Žydrūnas iš LVA šiandien ją sterilizavo. Dabar turime silpnai vaikštančią, nuskriaustą katę nuskustu pilvu. Bet ji juk pasveiks.

Ir vis nesuprantu, kaip žmonės sako, kad nemėgsta kačių.. Katės - tai kažkas stebuklingo!

Ir... pradedam!

Gerų žmonių valia kuriu naują blogą. Tokį naują, kad jis dar kvepia naujais žodžiais, girdisi klaviatūros kaukšėjimas mano ilgais pirštais, o atsidarius šį langą matosi, kaip aš nepratusi rašyti blogo. Čia nudrikusios mintys, kapsi išminties lašai, kurie vis džiūsta ir džiūsta, karo voratinkliai, suregzti iš svajonių. Bet kaip ir tikrus voratinklius, taip ir šiuos tenka nuvalyti plunksnine šluotele..

Jaučiuosi kaip pirmaklasė pirmąkart atėjus į mokyklą per birželio pradžioje vykstančias pamokėles. Maži guvūs vaikučiai laksto aplinkui, aptarinėja menkiausias smulkmenas su suolo draugais ir daug juokiasi. Jiems besijuokiant pasimato jų švarplės, su iškritusiais pieniniais dantukais ir jie tada atrodo taip mielai. Tad jaučiuosi kaip tik šitaip rašydama šitai, lyg turėčiau švarplę, galėčiau prasišiepusi pro neišaugusių dantų skylutes kaišioti liežuvį ir vis šaukti mamą rodydama atradimus. Nors rašiau blogą, bet rašiau tai kažkaip kitaip. Šiandien tuo pačiu pavadinimu rašau naują blogą - lyg išlaikydama tiltą virš prarajos su praeitimi. Jei kas nors norės mane rasti - ras. Tik adresas pasikeitęs, tačiau viskas man patinka. Labai patinka.

Nežinau, kam reikia rašyti blogą. Bet, naiviai tikėdamasi, tikiuosi, kad įrašai bus perskaityti, o kažkas net įsidarbins nuolatiniu mano skaitytoju. Kaip ir ankščiau rašysiu tai, ką matau, girdžiu, jaučiu ir išgyvenu.
Blogas man - išsireiškimo būdas, minčių saugykla ir jauki vietelė. Panašiai kaip namai, sava siena, nukabinėta paveikslėliais mielais tik tau pačiai, sava lova, tik kurioje gali ramiai sapnuoti ir savas stalas, kuris kartu išgyvena viską.. Visai kaip mano kampelis kambaryje.

Tuo ir pradėsiu - daugybe žodžių apie vieną ir tą patį.