Atėjo laikas ir jums susipažinti, su mano antra gyvenimo palydove po Bletmeno, mano mėlyna drauge ir mano mylimiausia ir visokia -iausia Lava. Mūsų namuose ji - jau metus su viršum nuo tada, kai tėtis sugalvojo, kad mums reikia katės. Galiu paantrinti - jis neklydo. Ji įnešė to, ko trūko, tai tapo asmuo, apie kurį nuolat vienas kito teiraujamės ir meluočiau, jei pasakyčiau, kad mūsų hierarchijos lentelėje (būtent taip ji vadinasi) ji yra paskutinėje vietoje. Ji mieliau ten nuleidžia kitus šeimos narius.
Šiandien (lapkričio 17 dieną) Lava patyrė daug streso ir baimės - operaciją. Nes atsitiko taip, kaip atsitiko, kad morčiai pasidarė siaubingi ir nebegalėjome kentėti nei mes, nei ji. Tad gydytojas Žydrūnas iš LVA šiandien ją sterilizavo. Dabar turime silpnai vaikštančią, nuskriaustą katę nuskustu pilvu. Bet ji juk pasveiks.
Ir vis nesuprantu, kaip žmonės sako, kad nemėgsta kačių.. Katės - tai kažkas stebuklingo!
3 Kommentarer:
Sveika. Visų pirma noriu pasakyti, kad puikus vardas gyvūnėliui. Labai nemėgstu, kai žinau šimtą kačių tuo pačiu vardu. Kokios Pūkės, Princesės, Micės.
Pati taip pat turiu katytę, baltą su visokiausiom neaiškių spalvų dėmėm, ir tai kiatytei taip pat teko labai panašią situaciją patirti, tik ji, prieš tai, per vieną rują pabėgusi iš namų ėmė lauktis, tai nešiojo vaikelius, laikui atėjus neišgimdė pati, (pamenu, kaip žliumbiau prie veterinaro kabineto, kai pasakė, kad reikia operaciją daryti arba migdyti, o dar nebuvo pinigų operacijai)tai darė cezario pjūvį ir po to irgi turėjom silpnai vaikštančią katę. Kraupu žiūrėt :)
dabar po namus duodasi vienintelis jos iš keturių išgyvenęs vaikelis, kuris kaip visi keturi vienon vieton sudėjus. Jau paaugęs, jau katiniškai bukas, jau duodasi, visur trankosi, puola viską kas juda ir viską, kas nejuda ir taip gyvena.
aš irgi nežinau, kaip nemėgti kačių, kartą vienas draugas pasakojo, už ką jas myli - tai už tai, kad jos taip žioplai bukos. šiaip katės padarai protingi, ir labai, bet kartais, kai rioglinasi ant kokios spintos... Dieve mano, nėr antro tokio gyvūno.
kita vertus, ir apskritai gyvūnus aš myliu, tad ką aš čia galiu žinoti.
atsiprašau už monologą, bet dar noriu papasakot, kaip man čia viskas įdomu, ir kaip viską iš eilės skaitau.
šiandien antrąsyk savo bloge perskaičiau Tavo komentarą (dievaži, kaip žmonės tą mano blogą randa?) ir galvoju, o kaip jėga būtų pamatyti tą Tavo kalendorių, įdomu, kas kitų dienas paverčia ne "šiaip sau". nusisuku, atsisuku, ir matau blogą, į kurį rašo Augustė.
įdomu, ar prie profilio ten kažką nuspaudžiau... bet kaip apsidžiaugiau!
aš pradėsiu ne nuo pradžių, ne nuo kačių, o nuo to, kad tavo blogą skaitau jau ilgai! na, gal ne taip ir ilgai, bet perskaičiau aš jį tikriausiai visą ir man labai patinka kaip ir apie ką tu rašai.
o aš dabar kai prisiminiau, kaip trypčiojau ir vis baugiai į laiptus akis pakeldavau išgirdusi ausis veriantį kniaukimą ir dar draugė tuo pat metu rašo 'kas yra venulės?', lyg aš tuo metu prisiminčiau... bet išgyvenom visi, ir katė, ir aš, ir net draugė, nes aš vis dėlto prisiminiau net ir biologiją.
kai atsirado Lava - net nebesvarbu, kad tai aš visą savo gyvenimą norėjau tik šuns - atsirado ta meilė katinams. o gal užaugo?
o dar norėjau pasakyti, kad labai smagu yra vieną dieną ateiti ir rasti tiek visko, pasakyto man tinklarašty. šilta.
aš didžiuojuosi sakydama, kad pasivyjau Tave-perskaičiau viską, ir tykau naujų įrašų. Tau patinka ką aš rašau, o man - ir tai KAIP Tu rašai. nes aš to savo bloge dažniausiai neperteikiu taip gerai, kaip tai galima ;)
Rašyti komentarą