Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?
auguste.miau eta gmail.com
20101006
Sunku pavadinti mane moterimi
Subscribe to:
Rašyti komentarus (Atom)
8 Kommentarer:
Kumelė, savaime suprantama :D
Jei labai rimtai, tai žmonės (ne tik moterys, bet ir vyrai, taipogi vaikai ir senukai, kuriems lyčių skirtumai ne taip jau motais kaip būtent vidutinio amžiaus kontingentui... bet pala, aš ne apie tai :D ) per tuos tūkstančius metų (2000 iki žydelio dailidės, 3000 iki juokingų dėdžių turinčių megalomaniją ir polinkį į įvairias piramides, 5000 iki kokių nors kietų hetitų ir t.t.) NĖMAŽ NEPASIKEITĖ...
Žmonės, kaip ir jų protiniai gabumai ir bendra fiziologija ir net mąstymo šablonai lieka tie patys, o vat štai prieinamos informacijos kiekis ir vyraujančios tendencijos kinta. Niutonas turėjo gražias garbanas, bet neklausė death metalo (o gaila). Taip tie patys įvaizdžiai per daugelį kartų įgauna vis naują pavidalą kol... spėk?! grįžta ten pat kur pradėjo ir vėl varo šituo ciklu su įvairiais kryptelėjimais pirmyn (yra toks keiksmažodis 'nutacija', padėtų apibūdinti kryptelėjimus).
Na ir prikalbėjau. Štai ką noriu pasakyti yra tai, kad ta pati šiuolaikinė ar kažkuolaikinė moters koncepcija labai slidus reikalas ir tik pati moteris tikrai yra moteris, nes ji moteris, o ne tarkim šuo, ar metroseksualus vyras.
Išankst atsiprašau už savo mieguistą logiką :)
Beje, ačiū, kad parašei, norėjau šviežienos :D
Labas!
O kumelė aš, beje, irgi nekokia. Bet nerasčiau kas padėkotų, jei kerzuota pradėčiau spardytis. Neformalė.
Negalima sakyti, kad žmonės nesikeičia. Keičiasi. Ir su kiekviena karta ateina kažkas naujo, galbūt neįprasto. Bet su ta kaita kartu grįžta ir dalis to, kas buvo prieš daugybes tūkstančių metų. Tik savaip.
Mes panašiu metu pajaučiam, kada reikia kažko naujo. Tik Tau paprasčiau sulaukti, nei man parašyti:)
Aha, o jei žmogas pats su tokiu ar dar atsparesniu apavu ir nieko per daug nejaučia ar tiesiog mažos moteriškos kojytės (kad ir apsunkintos gabalo gumos ir šlakelio odos) jojo nelabai žeidžia ir jis ta proga burbteli 'ačiū'? Va tada manau, kebli padėtis? :D
"Aidi praeities aidai"...
Malonu sulaukti :)
Tada man trūksta to moteriško ryžtingumo, kurio vedama imčiau spardyti visus...:D
Kol lauksi, tol bus verta rašyti:)
Laukiu, kai įdomu :D
... o įdomu :)
o tokie komentarai tiesiog glosto visą mano savimeilę!
O kojų pirštų nekutena? :D
Rašyti komentarą