O kas tada?

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!