Šiandien, užėjusi į blogą, negalėjau atplėšti akių nuo keturių paprastų skaitmenų, sudarančių skaičių tūkstantis. Šį skaičių rodė mano apsilankymų reitingų skydelis. Nepaprastas skaičius, tas tūkstantis. Vienam jis reiškia daug, kitam reiškia mažai. O man...
Atsakomybę už savo rašinius pradėjau jausti po pirmųjų komentarų. Atrodo, kad prieš porą mėnesių skaitant blogus, kurių kiekviename veikiausiai yra panašaus turinio įrašas, nežinojau, kaip atsakomybę galima jausti už skaitytoją. Jei jam patinka mintys, skaitytojas turi teisę skaityti, jei nepatinka, turi teisę mesti skaitomą blogą. "Ir kam gi tą skaitytoją laikyti?", galvojau. O dabar supratau, kad ne skaitytoją noriu išlaikyti, o nenoriu, kad skaitytojas manimi nusiviltų. Kitais žodžiais sakant, nenoriu nusmukti nei skaitytojo akyse, nei pati savosiose. Ypač po nuoširdžių komentarų.
O kiekvienas mano įrašas gali būti kaip iššūkis man, o galbūt ir skaitančiąjam. Man baltą pirštinę meta mintys - ar gerai jos susidėstys šįsyk? O ar skaitytojui rūpi kaip aš parašysiu? Užbėgsiu įvykiams už akių. Rūpi, privalo rūpėti. Ne todėl, kad aš be reikalo stengiuosi, o todėl, kad jei nerūpėtų, niekas neskaitytų.
O tas tūkstantis - tikriausiai blogeriams tai pakikenti verčiantis skaičius, tačiau man gerai. Gerai dabar ir čia, su tūkstančiu apsilankymų ir su arbatos puodeliu rankoje. O kaip Tau?
auguste.miau eta gmail.com
20100504
1000
ties 19:08
Subscribe to:
Rašyti komentarus (Atom)
3 Kommentarer:
Visai ir man gerai :D
Tik vietoj arbatos šiandien, po nepakeliamai sunkios, bet pakeltos dienos, rankoje vyno taurė.
Jei rimtai, malonu kad kažkas patenkintas savo blogo skaitomumu. Sveikinu su tuo tūkstančiu. 1*10^3, nedaug, jei turėsim omeny kažkokias abstrakcijas, tačiau, jei už kiekvieno vieneto sudarančio šitą skaičių matysim po asmenybę... Kad ir ne tūkstantį... Vistiek.
Šaunu, kad kumelės spardosi.
Jei rašyčiau apie mirštančius vaikus, apie socialines akcijas, tada, galbūt, ir atrodytų tas tūkstantis mažai. Tada tikriausiai ir kiekvieną įrašą atskirai visur publikuočiau, kam dabar nematau reikalo. :)
O dabar - asmeninis kumelės apspardytas tvartas, į kurį per kiek daugiau nei pusę metų įvairūs žmonės apsilanko tūkstantį kartų! Ką jau čia, smaguma!
Nerašyk apie mirštančius vaikus, nerašyk apie gėjų eitynes Vilniuj ir tikrai nerašyk apie neteisėtą Lietuvos biudžeto švaistymą :)
Labai smagu tiesiog paskaityti kažkieno mintis.
Šimtąkart smagiau, nei skaityti tai, kas ir taip linksniuojama ir valkiojama visur aplink.
Kai manęs kažkas kažkada paklausė ką aš kolekcionuoju aš atsakiau, kad vienintėlis dalykas, kurį tikriausiai renku yra geros mintys (nors frazė ir ne mano... tačiau gera).
Rink ir dalinkis su kitais :)
Rašyti komentarą