Kas gyvena nuotraukose?

Vieną vakarą, bekraustydama nuotraukas iš albumo radau ir šią nuotrauką. Tiesa, realybėje ji spalvota, o dešinysis kraštas raudonuoja, bylodamas apie sugedusį mano aparatą. O aparatas, juostinė muilinė Premier, dar dabar gyvena mano stalčiuje. Ne vieną nuotrauką jis šitaip suniokojo, su savo raudonuojančiais kraštais. O kiek jų išvis neišliko - juostelė liko juoda!
O fotografuota čia gal ketvirtoje, o gal trečioje klasėje, būnant ekskursijoje. Žiūrint į nuotrauką man vis rodosi, kad tąsyk buvome Rusnėje, pas žveją sodyboje, šiame senoviškame name. Tik negaliu pasakyti tiksliai. Atsimenu, kad tuomet turėjau tik tą juostinę Premier, kurią leisdavo pasiimti tėvai, ir pavydžiai žiūrėdavau į bendraklasių rankose žibančius skaitmeninius fotoaparatus. Jų nuotraukos, veikiausiai, išliko visos, o maniškės? Neturiu nuotraukų iš Karvės Olos netoli Biržų, kur taip sunkiai nusileidau, o mokytoja mane fotografavo. Niekam kitam neleido nusileisti, tik man, kadangi buvau labai rami mergytė. O liko vien tik prisiminimas, be nuotraukos.
Bet kiek tų prisiminimų išnyko visiškai? Jei ne ši nuotrauka, vargiai prisiminčiau tą vizitą pas žveją. O jei nebūčiau fotografavusis Karvės Oloje, ar paminčiau ją? Na ir kas gi, kad nuotraukų vietoje juostelėje liko tik juoda dėmė.
Nuotraukose gyvena atmintis. Gyva atmintis. Ta atmintis gyvena nuotraukose - ne tik šioje, bet kiekvienose mano, mano kaimyno, mano draugų nuotraukose! Bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ta atmintis išliks ir tada, kai mūsų anūkas nešis nuotrauką į istorijos pamoką, o mes ilsėsimės po paminklu. Ar galės jis papasakoti, kada ji nufotografuota? Palaikykime nuotraukų gyvastį!