Visi daiktai yra svarbūs

Aš vis rašau ir rašau. Kartais manau, kad rašymas - tai prasmingiausia ir svarbiausia, ką galiu padaryti. Net pradėti su visais sveikintis liežuvis neapsiverčia. Būna kartais ir nepatogu, kai akys susiranda akis, o aš neišstenu nė hai. Tačiau telefonu atsiliepti dabar nutariau sakydama su taika.
Kai dažnai rašai, tai kažkaip ir skaitai neretai. Šiandien, pavyzdžiui, perskaičiau, kad Irena Degutienė savo rašiklį aukoja labdarai. Kaip ji pati pasakė: šiuo parkeriu esu pasirašiusi daugelį oficialių dokumentų ir asmeninių sveikinimų. Na, sutikim, kad toks parkeris tikrai vertesnis nei tas, kuris guli vitrinoje, apšviestas dviem mažutėmis lempelėmis. Bet, kažin ar bent per plauką turi daugiau vertės nei tas, kuris guli mano stalčiuje su nusitrynusiais paveiksliukais. Pastarąjį naudojau keletą metų, kol sulanksčiau plunksną ir jis pradėjo labai stipriai lieti rašalą. Tada nusipirkau naują parkerį, jau be plunksnos ir jo vertė dabar yra panaši.
Ar daiktas turi kokią nors vertę iš savęs kur nors, pavyzdžiui vitrinoje,  padėtas? Nė karto nenaudotas, bet vis apžiūrimas mąsliais žvilgsniais. Tokį likimą dažnai išgyvena verslo parduotuvių prekės, tačiau jos savo kainos bus vertos tik tada, kai kas nors juo išsipaišys ranką, paraštėje nusipieš katiną, juo užtėkš rašalą ant svarbaus dokumento originalo...
Žinau, kodėl neperku brangių parkerių. Aš esu žmogus, kuriam patinka paradoksai. Priešingybės. Kai pigiausias parkeris nejučia pranoksta savo kainą tada, kai pradeda lieti vidury rašomojo darbo ar pameta kamštelį. Jei taip atsitinka, jis gauna dėmesio. Mano daiktai dažnai gauna daug dėmesio (kartą net pasibaisėjau, kai supratau, kad su savo gitara kalbuosi dažniau, nei su kai kuriais šalia gyvenančiais žmonėmis), todėl jie visi verti tiek, kad net negalėčiau pasakyti, kad tušinukas man nėra svarbus.
Švarko kišenėje turiu akmenį, kurį draugė parsivežė iš Juodkalnijos. Jis jau turi istoriją. Galbūt sukurti savo istoriją šiame pasaulyje yra svarbiausias dalykas? Jei ne gyvensi, o egzistuosi, niekas neprisimins ne tik tavo akmens ar tušinuko, bet ir tavęs. Tad jeigu pradėsi nuo to, kad svarbiu manysi esant paprastą tušinuką, tai baigsi tuo, kad svarbus atrodysi tu pats.