Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.
"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"
Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.
Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.
0 Kommentarer:
Rašyti komentarą