Mane per gyvenimą veda atsitiktinumai (nors niekada jų taip nevadinau - man viskas yra tobulo plano dalis). Tai įvykiai, kurie atsitinka netyčiomis, bet kažką tie atsitikimai padarė ar bent sudarė (geresnes sąlygas). Tokie jie vieną vakarą man leido išgirsti Priesaiką, kuri tapo ir mano.
Kai aš galvoju apie tautas, tai aš nemąstau apie šalis, įvairius pasaulio kraštus... Tai juk žmonių saujos, kuriuos jungia kas nors ypatingai svarbaus. Svarbaus - nebūtinai, o štai ypatingo - kaskart. Aplink save randu tiek visko ypatingo, bet svarbaus (o jeigu svarbus, tai ir mamai, ir tėčiui, ir gal net katinui) - retai. Ir su vienais žmonėmis aš galėčiau kalbėtis ir kalbėti, o su kitais (kurių net atsakymai iš pirmo žvilgsnio tik menkai kuo skiriasi) - vargiai. O vienos tautos žmonės dažnai šnekasi. Apie save, sapnus, dangų, debesis ar lietų (mano tauta mėgsta tokias temas). O kai tyli, tai tyli iš visos širdies. Jei jau apie tautas, tai, sakyčiau, gal net patriotiškai.
Tačiau man įdomiausia nėra tautos raida, pasiekimai ar tautiečių retėjimas. Gražiausia, kas nutinka kiekvienos tautos gyvenime, yra jos gimimas. Ar kada nors apie jį galvojai? Man gimimas yra šviesa - tikra, tyra ir šventa. Jis iš bet kur neatsiranda. Aš įsivaizduoju kambarį, o jame - eilėraščius. Šalia jų yra žmogus. Ir, niekada nesužinosi kur - eilutėje, tarpe tarp žodžių ar pačiame posmo viduryje, įsižiebia tautos šviesa, kuri niekada neužges (taip pamažu aiškėja ir amžinosios ugnies prasmė). Eilėraščio tautos gimimas.
Tai būtų labai panašu į mane šįvakar. Net jei eilėraščių kambarys teturėjo vieną eilėraštį; Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį”. Giesmės ir priesaikos čia ne be reikalo. Tokios tautos gimsta tik iš didelių tautų.
0 Kommentarer:
Rašyti komentarą