Man rodosi, kad mes susisaistome ryšiais nuo pat gimimo. Na, jei ne nuo jo, tai bent nuo tada, kai pradedame įsiminti įvykius, vykstančius aplink mus.
Ar tau neatrodo, kad susipažinę su nauju žmogumi mes pradedame savo gyvenimą iš naujo? Mes ir vėl pradedam pasakoti, kad pirmas vaikystės prisiminimas yra apie užsilipimą ant spintos, kad dantukų fėja atnešdavo tik po dvidešimt centų, kad prieš keletą metų pirmąją vasaros dieną susilaužiau ranką... Ir kartu klausomės, kas prieš daugelį metų atsitiko naujo mūsų pažįstamo gyvenime. Rodos, kad taip prisiminimais mes keliaujame laiku sulig kiekvienu žmogumi savo gyvenime. Galbūt todėl kažkaip įprasta ieškoti naujų draugų, kai pasiutusiai norisi gyventi iš naujo? Tik vargu ar pagalvojo kada nors kas, kad niekada nepradeda visai iš  pradžių, nes po kurio laiko pradedi pasakoti, kaip vaikystėje nebijojęs tamsos prieš keletą metų jos pabūgai... Nors tikrai sau žadėjai, kad tik ne šį kartą, kad praeities nėra. Kai pamilsti, visi tie pažadai kažkur išplaukia. Meilėje mirštantys jaunuoliai pasakoja apie 'meilės vandenynus'. Ne be reikalo? Kas įdomiausia - neskęsta, bet plaukia. Juk jei nepasiseks, atplauks vėl.