Vieną dieną, bekalbant vėjams ir apie vėjus su E. (juk dažnai taip būna?), staiga supratau, kad savo sapnuose niekada negirdėjau jokio garso. Neprisimenu, kad būčiau kam nors ką nors sakiusi; jei tenka bėgti nuo košmarų, kurie tuo metu turi itin konkrečią formą, niekada neklykiu pagalbos. Pradėjusi galvoti apie tai daugiau, jau gerokai po to pokalbio koridoriuje su E., prisiminiau vieną sapną. Rodos, kad jį sapnavau prieš kokius pusantrų metų, tuo metu, kai visus sapnus uoliai surašinėdavau į sapnų sąsiuvinį. Tame sapne menu juodą naktį, save, tylą ir žmogų (veikiausiai ž m o g ų ir tokį, apie kuriuos kiti -- matyt iš meilės -- sako mano). Toje naktyje buvo ilga ilga kelionė miestietišku dviračiu siaurais ratais, tamsaus asfalto greitkeliais, kol galiausiai pasibaigė prekybos centro aikštelėje; atsirado trečias žmogus (nežinau, ką kiti sako apie tokius žmones). Atsimenu mus tris tamsioje prekybos centro aikštelėje, ant šlapio asfalto, apšviestus geltonų šviesų. Tuomet sapnas baigėsi -- taip, kaip paprastai baigiasi sapnai. Pakilo truputėlį virš lubų ir išsisklaidė.

  Ten nebuvo jokio garso. Nebildėjo sunkvežimiai, vėjas neūžė ausyse, jokio garselio. Lyg vien debesys plauktų mums beminant pedalus, kai aplinkui mainėsi pakelės medžiai. Tačiau svarbiausia, kad tai buvo kelionė su ž m o g u m i (galbūt net panašiu į tuos, kuriuos -- nesiimsiu spręsti, per klaidą ar ne -- jau buvau tokiais palaikiusi), o mes neištarėme nė žodžio. Net nežinia, ar šypsojomės.
  Prisiminus tai, mintyse viskas kažin kaip nuskaidrėja. Išgrynėja. Savaime, kaip savaime susidėlioja sapnai (galbūt juos lemia vėjai, rasos lašelių nakties pievose išsidėstymas, vakarinio dangaus spalva arba gluosnių šlamėjimas...).
  Šitaip savaime, pasroviui, būna, ir gyvenasi. Panašiu metu, kai sapnavau aprašytąjį sapną -- prieš pusantrų metų -- aš susipažinau su vienu žmogumi. Nelabai keistomis aplinkybėmis, tačiau po ranka tuo metu pasitaikė žurnalas, kuriame buvo šis tas apie sapnus. Aš ten pirmąkart perskaičiau, kad sapnai padeda mums neišprotėti, kad kai kurie žmonės sapnuoja nespalvotai... na, ten buvo sudėta visa tai, kas įdomu žmogui, kuris niekada tuo nesidomėjo ir, matyt, nelabai ketina domėtis vėliau. L., kuris ir buvo tas žmogus, su kuriuo aš susipažinau, paklausė, ar žinau, kad kaip tik dėl to, kad sapnuoja, žmonės neišsikrausto iš proto. Kad ir ką atsakiau tąsyk: galbūt. Galbūt be savo tylos pripildytų naktų, be ž m o n i ų, kurie išdrįsta ateiti tik į sapnus, iš tiesų išprotėčiau.