Skiautės to, kas turėtų būti parašyta

Norėčiau parašyti ką nors tokio, kas išlaikytų mane pačią orią ir ramią akivaizdoje dalykų, apie kuriuos kalbama tik tada, kai to prireikia. Ką nors, kas leistų be baimės žiūrėti į ateitį. Iškęsti baisiausius skausmus. Užsimerkti naktį. Mirti.

Pavasariop teko skaityti daug tekstų, kuriuos parašė jau išėję žmonės apie tuos, kurie taip pat išėję. Ir skaitydama Mykolo Sluckio Laiko sūpuokles pajutau šio žmogaus žodžiuose nuojautą, kad mirusieji turi šiokį tokį pranašumą prieš mane ir patį M. Sluckį, kai jis dar vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Ir tikriausiai visus, kurie vaikšto kokio nors miesto gatvėmis. Ši nuojauta nuo tolei tapo mano, kai skaičiau Sigito Gedos, Gendručio Morkūno ir visų kitų tekstus.

Ties balandžio 8-ąja dienoraštyje įrašyta Pranašiųjų būrys gausėja <...>. Kartosiuosi, tačiau Marcelijus Martinaitis išėjo tą pavasarį, kai po kiek daugiau nei pusės amžiaus balandį prisnigo, visai kaip pirmajame jo rinkinyje. Štai tuomet teko sustoti ir kiek pasiklausyti. Ne pranešimo, ne, net ne iškart, bet sustoti teko. Kitą rytą. Kai pradėjo tirpti sniegas.

Stovėjau tarp daugiabučių namų, kilo saulė, kapsėjo lašai nuo laiptinių stogelių ir klausiausi. Kaip gera būtų žinoti, kad tai, ko visi bijo, o susidūrę stipriau apkabina mamas ir tėčius prieš naktį, bus tada, kai iš tiesų ateis metas. Ne šiaip diena, bet toji, kurią pati būsiu kur išrašiusi. Ta, kuomet prisnigs mano gyvenimo balandį.