Yra tokia knyga iš mano mėgstamų knygų serijos, Paprasti stebuklingi daiktai. Mielai nieko nesakyčiau nei apie ją, nes viską, ką norėčiau pasakyti, dažniausiai atspindi vien jos pavadinimas, nei apie ką kita, nes, pirma, pasakyti neturiu ką -- Nemunas vis dar teka sava vaga, o naktimis prie jūros girdėti jos išošta lopšinė, o aš, ypač sutikusi ką nors iš tų, su kuriais nė nebesisveikinu prasilenkdama Laisvės alėjoje, galvoju, kad visai nejudu iš vietos, skirtingai nei tie, kuriuos tenka sutikti... Tiesa, antra, ištęsta tyla pati leidžia šį tą suprasti. Telieka pažvelgti į viską iš gerosios pusės ir galvoti, kad ta vieta, kur esu užstrigusi, nėra jau tokia baisi.