yra, kas paliudytų


Mane perspėjo: „Neleisk
Laiko vienas ‒ kitaip nieko paskui
Negalėsi įrodyti.”

Todėl niekada nebūdavau vienas –
Šalia lovos buvau pasidėjęs
Ilgakojo uodo lavoną,
Su kuriuo dalindavausi gyvenimu.

Matyt, jau tiek buvau išdrąsėjęs vienutėje,
Kad be baimės atskleidžiau jam
Kai kuriuos savo sumanymus,
Būgštavimus, kūrėjo nerimą,
Kuriuo pasikliaudavau naktimis
Dievo vardu liepdavau jam
Judinti kojas,
Įsakydavau keisti pozą, mankštinti
Sustingusius sąnarius, versdavau
Skraidyti iki prašvintant
Erdviomis ir karščiuojančiomis
Celės paskliautėmis...

Abu ten baksnodavom snukiais
Į pažinimo ribas, abu palei rytą
Krisdavom kaip negyvi,
Visas jėgas atidavę pratyboms –
Jis – mano noru, aš – ne,
Aš mieliau bėgdavau pailsėti
Į šešėliuotas vaikystės verandas,jis –
Greičiausiai kur nors į pavasarį  –
Pasivaikščiot vandens paviršiais,
Palįsti po saulės dušais...

Abu nenoriai pareidavom
Į šiurpią žaidimų aikštelę,
Kur muštras tebežliaugia sienomis,
Dvokia kūnais sudžiūvusiais, trupančiais,
Psichiniu, fiziniu nuovargiu, negesinta
Per amžius šviesa, nežmoniškomis
Dviejų pastangomis...

Vos tvardausi neatsiprašęs
Šio užvaikyto kareivio,
Vos susilaikau nepasakęs,
Kad su manim savo vaizduotėje
Kažkas dar žiauriau žaidžia,
Kad šiuose skarmaluose,
Šiuose lukštuose,
Šiose valandų išnarose ir aš,
Ir aš neturiu jokio džiaugsmo
Miklinti sąnarius.

Kažkam tiesiog reikia manęs,
Kad nebūtų vienas,
Kad prireikus galėtų
Savo buvimą įrodyti.

Rimvydas Stankevičius. Ryšys su vadaviete