auguste.miau eta gmail.com

20150806

                                                                                    

Nelyginant išsivadėjus kokiems kerams, po tykių ir pritingusių mėnesių, išsitraukiu iš stalčių užrašus ir verčiu pusę metų atgal. Nors ir juose vien retrospektyvus žvilgsnis bandant nusaugoti ir neleisti išsivadėti kažkada seniai apėmusiems jausmams (primena Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimo projektą, kartais pati šypsodama atsimenu tolimus saitus su juo). Sunku pasakyti ką nors naujo, kai nesinori paleisti to, kas dar ne iki galo pergalvota, į ką tame laike buvo per maža įsigilinta. Bėgant dienoms pagaunu save stovinčią toje pat vietoje, kur buvau prieš metus, ir galvojančią vien apie , o ne šį laiką.

Prieš keletą metų, beskaitant apie lietuvių rašytojus, pradėjau išsirašinėti citatas apie vėją iš jų biografijų, nes vienu metu pasitaikė rasti bent keletą tokių pastebėjimų. Menininkai, kalbėdami apie kitus, pastebi įvairias smulkmes, o ši pasirodė pernelyg artima palikti -- gal todėl, kad vėjai net ir tada, kai viskas, rodosi bestovį, atneša ką nors naujo. Nepastebimai. 
Vėliau nebepavyko atsispirti norui gilintis į vėjo temą ir įvairioje kūryboje, o vienas žavus pasakojimas apie vėją pasirodė besanti viena Alessandro Baricco knyga: Vėjas yra laiko žaizda. <...> (indėnai) sako, kad vėjas pakyla, kai suplėšoma didžioji laiko skraistė. Tada žmonės pameta savo kelius, ir kol pučia vėjas, jų niekada nesuras. <...> Ji kalbėjo, kad Klosingtauną reikia įsivaizduoti kaip pro pašto karietos langelį persisvėrusį žmogų, kurio veidą gairina vėjas. Pašto karieta yra pasaulis, kuris keliauja Laiku: jis rieda pirmyn, maldamas dienas ir kilometrus, o jei lieki viduje, gerai pasislėpęs, nejauti nei vėjo, nei greičio. Bet jei tik iškiši galvą pro langą, nesvarbu, kodėl, šast, atsiduri kitame Laike, o dulkės ir vėjas varo tave iš proto.

Jei nurimtų šis vėjas, gal prirašyti puslapiai nebesiverstų atgal. Nebesimaišytų dienos ir metai su tuo, kas jau buvo ir būtų galima aiškiai matyti, kur dabartis ir tikrovė, o kur tik nūdienos atspindžiai tame, kas jau gyventa. Bet šis daugiasluoksnis laikas taip tinka toms naktims, kai nebėra už ko griebtis, nes kažkodėl junti, kad praeitis, kaip ir tenykštis aš, visai čia pat.


0 Kommentarer:

Rašyti komentarą