auguste.miau eta gmail.com

20110227

Apie keliones laiku

Ryte, gerdama arbatą pastebėjau, kad kalendoriaus langelis rodo ne tą dieną, kuri yra šiandien. Daugelis pasaulio gyventojų, veikiausiai, būtų atsistoję ir perstūmę langelį, bet aš žiūrėjau į kalendorių ir mąsčiau.
"kas, jeigu gyvenčiau taip, lyg šiandien būtų, pavyzdžiui, kovo dvidešimt penkta? Ar kas nors, nors kas, pasikeistų dėl to, kad man šiandien kitokia diena, nei visiems?"
Išėjau iš namų. Lauke švietė saulė. Aš nebandžiau nei savęs, nei ko kito įtikinti, kad šiandien yra minėtoji kovo dvidešimt penkta. Bet, man regis, manyje kažkas tuo patikėjo, o pasaulis patikėjo manimi. Nesvarbu, kad visur buvo pilna sniego, staiga pakvipo pavasariu ar net vasara (kas sakė, kad kovo dvidešimt penktą negali kvepėti vasara?), o gluosnyje tupintis paukštis giedojo. Kažkada Ž. atsiuntė geros dienos linkėjimą, kur buvo parašyta, kad giedri žiemos ir pavasario rytai turi vieną skirtumą - žiemą negieda paukščiai. Tai ženklas.
Po valandos ėjau namo. Saulė pasidarė žiemiška, tokia, į kurią gali žiūrėti be didelės baimės apakti. O dangus pasidarė sniego spalvos. Žiūrėdama į balsuoti einančius žmones supratau - dabar jau vasario dvidešimt septinta, priešpaskutinė žiemos diena. Ir varnos, kranksėjimais nutildžiusios gluosnyje giedojusį paukštį, man pritarė.

20110222

Būna tokių akimirkų, kai pats karčiausias šokoladas staiga tampa saldus.

20110209

Svetima laimė

Kažkada, perskaičius straipsnį apie tai, kaip surasti laimę, Ž. pasakė "Kaip keista, kai visiems bando surasti vieną laimę. Čia tas pats, kaip klausti, kiek druskos pilti į sriubą. Kiekvienam skirtingai". Aš, iš tiesų, į laimės ieškojimus ir tokius straipsnius per daug nesigilinu, mat laimė mane draugiškai lydi beveik visada, o aš visai neketinu jos pamesti, bet šiandien perskaičiau du žodžius.



Svetima laimė.



Savo laime aš dalinuosi su visais, net tada, kai, rodytųsi, man jos tuoj pritrūks. Ir nėra čia ką slėpti, kad priimu ją iš kitų. Praeivio laimė ir šypsena yra laimė ne tik jam, bet ir man. Iš kur ta svetima laimė? Laimė yra prisijaukinama daug lengviau, nei atrodo (juk laimė yra vienaskaitinis daiktavardis ir yra visame pasaulyje viena). Turėkit laimės visose kišenėse (būna, kad apsiauni vieną dieną kitas kelnes nei paprastai; nebūtų smagu, jei išėjęs suprastum, kad kišenės tuščios).

20110201

Kartais man žmonės reikalingi ne tam, kad žinočiau jų vardą, adresą ar telefono numerį. Net ne tam, kad galėčiau pakviesti puodeliui arbatos (kavos nebegeriu!) jaukiai sėdint arbatinėje, išsirinkus staliuką prie pat lango.
Man kai kurių žmonių reikia tam, kad galėčiau vis iš naujo jų pasiilgti. Ilgėtis ne jų vardo ar žinutės telefono ekrane, bet jų pačių. Manau, kad naudinga turėti bent keletą tokių asmenybių. Atsimenu, kažkada etikos mokytoja man pasakė, jog negerai jausti ilgesį nuolat. Bet ji, tikriausiai pati to nežinodama, sakė netiesą. Ilgėtis yra gerai. Tik šis jausmas gali neleisti užmiršti žmonių kaip asmenybių (mano regimoji gretinamoji atmintis yra linkusi tuoj pat sugretinti veidus ir daugelio jų aš jau po poros valandų neatsimenu). Tačiau tokius žmones yra naudinga ir reikalinga turėti ne vien dėl ilgesio. Atsimenu, kaip prieš porą savaičių sėdėjau konferencijoje su keletu žymių žmonių ir visi aptarinėjo sausio 13-osios įvykius. Ten buvo daugybė fotografų, visokiausių operatorių ir kitokio plauko žurnalistų, tačiau vieną fotografą atsimenu geriau už kitus. Daugelis fotografavo su blykstėmis, o jis tyliai ir ramiai tuo užsiėmė be jos. Daugelis filmavo kameromis, kurios veikiausiai netilptų į mano kuprinę, o jis išsiėmė mažą, į delną telpančią kamerą ir filmavo. Nežinau nieko apie jį. Bet aš manau, kad viską jis darė sau, negalvodamas apie kitus. Negalvodamas apie tai, kad po trijų dienų internete bus pilna identiškų nuotraukų. O jis turės jas savo. Gal jis tai darė visai ne tokių paskatų vedinas, bet tai tik dar vienas tokių žmonių privalumas. Kažkas sakė, kad "nežinomybė žmoguje yra daug įdomiau už tai, ką apie jį žinome" ir aš juo tikiu.