Svetimi

Ar kartais pagalvojate, kad kai kurie žmonės yra svetimi? Svetimi sau, svetimi tau (man), svetimi gyvenimui. Vaikystėje mama griežtu tonu išleisdama laukan tardavo "nekalbėk su svetimais". Tik tada mama galvojo apie kiekvieną nepažįstamąjį. O kartais pasitaiko ne svetimų, savų nepažįstamųjų, su kuriais netrunki susipažinti. Su svetimais, iš tiesų, nelabai kas randa bendrą kalbą. Nebent reklaminių bukletų siūlytojai ar įkyrūs reklamos agentai, jie randa kalbą su bet kuo.
O štai man niekada nepatiko svetimi žmonės. Visi mes esame žmonės, visi turime būti savi (o ir mano mėgstama citata sako, kad "žmogaus skausmas, tai žmonių skausmas. Kai skauda pirštą, jaučia visas kūnas"). Tikriausiai todėl nuo mažumės, lipdama laiptais laiptinėje nemandagiai spoksodavau, jei kas praverdavo sãvo buto duris. Stengiausi pamatyti, kaip atrodo žmonių namai. Juk kai žinai, kokie žmogaus namai, nebegali laikyti jo svetimu žmogumi?. 

Dūmai

Kažkada man atrodė, kad rūkyti yra gražu. Nesveika, kenkia, bet aš svajojau raudonai nusilakuoti nagus ir atsisėdus parke ant seno suoliuko rūkyti. O jei dar, galvojau, mėtinės cigaretės!..
Dabar aš dažnai raudonai lakuojuosi nagus. Ne tik raudonai - taip pat ir violetiniai, rausvai. Bet kreivu žvilgsniu pasižiūriu į pažįstamus ar šiaip žmones, smaukančius cigaretes. Džiaugiuosi, kad nesu priklausoma, kad man iš burnos nesmirdi nei mėtinėm, nei braškinėm cigaretėm, o iš kišenių pasipurčius nekrenta kancarai. Džiaugiuosi ir tuo, kad neturiu ko slėpti nuo tėvų; kad galiu neieškoti slaptų skyrelių kelioniniame krepšyje, kad paslėpčiau pakelį nelaimės.
Geriau naktį eisiu į lauką žiūrėti į krentančias žvaigždes, per lietų bėgsiu į lauką tam, kad sušlapčiau, o vakare tam, kad nufotografuočiau saulėlydį; ne tam, kad padūmuočiau.

Rudeniui

Nėra geresnio metų laiko nei ruduo. Galbūt todėl, kad rudenį aš gimiau, kad rudenį pamačiau pirmiau nei žiemą, pavasarį ar vasarą; o gal todėl, kad jaučiu dainuojančią širdį, kai po kojomis traška geltoni lapai; o gal todėl, kad rudenį viskas mano gyvenime idealizuojasi.
Dabar, kai vaikštau (o gal šlubuoju) nutrintomis kojomis nuo šlepečių, nes kažką patogesnio apsiauti karštis neleidžia, aš pagalvoju apie savo kerzus ir suvirpu. Dabar aš tiesiog egzistuoju - nueinu iki bibliotekos, kad kambaryje užsidariusi galėčiau skaityti, pavalgau ir miegu. O rudenį aš galiu gyventi - aš galiu jausti kaip jis užpildo mane ir aš tampu nelyginant kokia nors neatsiejama rudens dalis. Rudenį galiu sėdėti ant kelmo su savo šunimi šile ir girdėti krentančius kankorėžius, kaskart krūpčioti.
Todėl aš jo pasiilgau - pasiilgau, kaip pasiilgstu žmonių, kai nematau jų ilgą laiką. Ir aš laukiu, kai galėsiu su savo kerzais skrieti (tai todėl, kad labai laukiu) gatvėmis, kai galėsiu apsirengti savo mėgstamą megztinį, kai galėsiu įsitaisyti kambaryje su karšta arbata, o grįžusi namo galėsiu išsikepti lietinių, o vakarais galėsiu jaustis tiesiog laiminga dėl savo esybės.
Ar dabar supranti, kodėl aš myliu rudenį?..

06:08 ryto

Visai netyčia pamačiau, kad šiandien - metai (beveik) pastovaus bloginimo! Nenoriu didelės apžvalgos, ką per tuos metus nuveikiau, kiek komentarų gavau ar kiek žmonių čia kyštelėjo nosis. Tiesiog žinau, kad tie trisdešimt penki pranešimai mane pakeitė į tą žmogų, kuris dabar sėdi priešais ekraną. Ačiū, kad (jei) esat.