kai namai pakvimpa mėlynėmis...

Kartais kvepia namuos tarsi

miško uogienojuos

Atrodo, girdis paukščiai, giedą garsiai,

ir jų sparnai plasnoja

Bet akį krašteliu pramerkęs supranti,

kur esąs

Čia, namuos, lietaus debesį užuodi,

stovi basas

(ne)maži stebuklai

Ar kadanors buvote pagalvoję, kad jus aplankė stebuklas? Aš taip galvoju nuolat. Stebuklai mane užtinka visur - autobuse, namuose, laukuose, ir jais tampa pakeleivio šypsena, gaivus lietus ir festivalis, į kurį patekti lyg ir nebuvo galimybių. Ir kiekvieną šių reiškinių aš vadinu stebuklu.
Vieną dieną aš pamačiau visai paprastą žodžių junginį "maži stebuklai". Atrodytų, nekeista. O štai aš apie tai mąsčiau dieną, kartais mąstydavau ir naktį, retkarčiais rytą. Ir kiekvieną kartą, nesvarbu, kokiu metu, aš negalėdavau surasti, kur yra tie "maži stebuklai". Stebuklus galima apibūdinti daugybe būdvardžių, galima juos vadinti gražiais, nuostabiais, nepaprastais, kvepiančiais... bet, svarbiausia, stebuklai yra stebuklingi!

Bet ar įmanoma nustatyti, kokio dydžio stebuklas?

pavasariukai

Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose neturiu teisės įkalinti pavasario. Taip galvoju pavasarį.
Kartais galvoju, kad tokiose nuotraukose teisėtai įkalinu pavasarį. Taip galvoju žiemą.

O kas tada?

O kas, jei veidrody vakare valantis tušą nuo akių ir ryte jį tepant matau ne save? Kas, jei ten matau ne savo mėnulio paviršių primenančią odą, o kažką kitą? Kažką, kas persekioja mane visuose veidrodžiuose ir aš negaliu matyti tikrosios savęs?

O gal nieko? Tada tikriausiai teisūs buvo žmonės, kurie nuo mažens man kartojo, kad mano gražios melsvos akys, o jos veidrodyje žalios. Tada galbūt mano šypsena gražesnė nei ta, veidrody, kai išsiviepiu sau. Tada galbūt mano veidas ne toks šlakuotas, koks ant tos mano persekiotojos veidrody. Tada gal ir mano plaukai puresni!

Išvis, aš daug gražesnė, nei ta išstypus, išblukusiu veidu ir žaliom akim, gyvenanti veidrody!

1000

Šiandien, užėjusi į blogą, negalėjau atplėšti akių nuo keturių paprastų skaitmenų, sudarančių skaičių tūkstantis. Šį skaičių rodė mano apsilankymų reitingų skydelis. Nepaprastas skaičius, tas tūkstantis. Vienam jis reiškia daug, kitam reiškia mažai. O man...

Atsakomybę už savo rašinius pradėjau jausti po pirmųjų komentarų. Atrodo, kad prieš porą mėnesių skaitant blogus, kurių kiekviename veikiausiai yra panašaus turinio įrašas, nežinojau, kaip atsakomybę galima jausti už skaitytoją. Jei jam patinka mintys, skaitytojas turi teisę skaityti, jei nepatinka, turi teisę mesti skaitomą blogą. "Ir kam gi tą skaitytoją laikyti?", galvojau. O dabar supratau, kad ne skaitytoją noriu išlaikyti, o nenoriu, kad skaitytojas manimi nusiviltų. Kitais žodžiais sakant, nenoriu nusmukti nei skaitytojo akyse, nei pati savosiose. Ypač po nuoširdžių komentarų.

O kiekvienas mano įrašas gali būti kaip iššūkis man, o galbūt ir skaitančiąjam. Man baltą pirštinę meta mintys - ar gerai jos susidėstys šįsyk? O ar skaitytojui rūpi kaip aš parašysiu? Užbėgsiu įvykiams už akių. Rūpi, privalo rūpėti. Ne todėl, kad aš be reikalo stengiuosi, o todėl, kad jei nerūpėtų, niekas neskaitytų.

O tas tūkstantis - tikriausiai blogeriams tai pakikenti verčiantis skaičius, tačiau man gerai. Gerai dabar ir čia, su tūkstančiu apsilankymų ir su arbatos puodeliu rankoje. O kaip Tau?