Tik du klausimai

Šiandien supratau, kad yra du klausimai. Klausimų iš tikrųjų yra daugiau, bet tie du yra tokie esminiai, "skambantys panašiai, bet turintys visai kitokias potekstes", pasakytų mano lietuvių kalbos mokytoja. O aš sakau, kad jie tiesiog skirtingi.
Iš kur aš atsiradau? ir Kaip aš atsiradau?.







Aš atsiradau iš ten pat, kur atsiranda jei ne kiekvienas, tai bent daugelis žmonių. Neapsieita be ligoninės, verksmų, bet manau, kad iš ten ir atsiranda žmonės. Žinoma, aš to neprisimenu, nes tai būtų kiek nenormalu. Bet aš ne taip atsiradau, aš tiesiog iš ten atsiradau. Nuo to laiko tas pūstų žandų vaikas, kuris žvelgia į mane iš nuotraukos, kuri kabo ant mano sienos, pradėjo savo kelią į tapimą žmogumi. Diena iš dienos nuo to laiko aš vis mokausi, verkiu, dainuoju, palinkiu saldžių (ar visokių kitokių) sapnų kiekvieną vakarą (niekada neduokit man savo numerio, nes aš tikrai kiekvieną vakarą ar jau įnaktėjus parašau kokį nors labos nakties linkėjimą), miegu, rašau laiškus, kartais susipykstu su tėvais ar nueinu į bažnyčią. Rašau visą tai esamuoju laiku, nes nemanau, kad greitai jau būsiu atsiradusi. Taip aš bandau atsirasti. Bet į klausimą negalima atsakyti 'aš dar negaliu atsakyti, nes štai, matote, aš esu dar neatsiradusi'. Klausimai yra ne tam, kad nesugebėtum į juos atsakyti, ypač kai pats sau juos išsikeli. Atsakant į tokius klausimus tikriausiai reikia dar pažvelgti ir į ateitį, ir į praeitį, ir į dabartį. Atsiradau aš besiklausydama tylos, kartais dažniau, kartais rečiau klausiausi ir muzikos, galbūt per vėlai suvokiau, kaip svarbu yra turėti draugų, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad tai suvokiau ankščiau, nei tapau savimi. Manau, kad mano atsiradimui daug (gal per daug?) įtakos turėjo ir visas tas laikas, kai aš sėdėdavau prieš monitorių. Tai, kad per garsiai ir per atvirai reiškiau savo nuomonę, padarė mane tokia, kokia esu, bet ačiū visiems, kurie neleido man pavirsti melancholike. Per mažai dėmesio visada kreipiau į tai, ką maniau esant blogiu, todėl dabar nežinau, ar teisingai suvokiu tą blogio sąvoką, bet viską reikia suvokti taip, kaip tau pačiam atrodo teisinga ir gera, todėl ir šiuos klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip ir iš visų pusių.

apie Prasmę

Prasmės kiekvieną dieną reikia atkasti po truputėlį, kol sudėsi ją visą, it puzlę. Žmogus juk didis ne tuo, ką užgyveno, bet tuo, kiek Prasmės savo gyvenime atkasė,- šitaip pasakiau tą naktį sau.

Muzika, kuri kvėpuoja

Prieš metus (o gal netgi ne vienerius) ant lietuvių kalbos kabinete esančios lentos pamatėme užrašytą žodį 'katarsis'. Kadangi prieš tiek laiko ne tik aš, bet ir kiti buvo dar ne visai  protingi, niekas dorai nežinojo, ką reiškia šis žodis. Bet pamokos metu sužinotą jo reikšmę aš iki šiol nešiojuosi širdyje.
...Scena mėlynavo, kai ant jos užlipo šešetas vyrų. Tyliai stovėję instrumentai, šiems žmonėms prisilietus, nušvito ir prakalbo kalba, kurią ne visi gudrūs supranta. Jie kalbėjosi - su savimi, vienas su kitu, su atlikėjais, kuriuos iki tol mačiau tik nuotraukose ar video filmukuose, ir su manimi. Spalvos mainėsi, bet jausmas nekito. O pasakyti, koks yra jausmas sėdėti prieš žmones, kurių balsui suskambus negali įkvėpti, neįmanoma. Galiu ranką prie savo plakančios širdies pridėti - buvo baisu užsimerkti, kad nepabustum kažkur kitur. Tikrai, tikrai tikrai, netikėjau, kad jie sugrįš net tada, kai visa salė atsistojusi plojo. Žinojau tai esant nepakartojama. Tačiau jų žingsniai dar kartą suvirpino orą ir instrumentai prabilo paskutiniais akordais...

Pamokos

Ne visi vartai yra Aušros vartai. Lygiai taip ne visi ach kyla iš dejonės (viena tokia ach šiandien parašė "Augustei - Sigutė Ach 2010" ant mano visai šviežio skirtuko su drambliu, geriančiu arbatą). Ne visada ambasadoje dirba pikti ir negražūs žmonės (siūlau pamesti Olandijoje pasą ir užeiti į Nyderlandų ambasadą - susipažinsite su jais visais). Ne visada užrašas "indiška arbata su prieskoniais" reiškia dviprasmybę (ji tiesiog gali būti su tikrais prieskoniais). Ne vien neturėti klausimo yra gėdinga - lygiai tiek gėdinga yra ir bijoti paklausti. Meluoti apie punktualumą nėra gerai, bet klausytis Razausko autobuse užsimerkus, priešingai, yra gerai. Ir malonu yra uostyti popierinę gėlę (negalima sakyti, kad nekvepia) autobuse, kai važiuoji namo.

Sunku pavadinti mane moterimi

Pastarąją savaitę kankinau save su rašiniu lietuvių kalbai labai įmantria tema. To rašinio, kuris dabar jau visiškai mokytojos ir jos raudono tušinuko valioje, pavadinimas yra dar įmantresnis, tad nė nemėginsiu jo perrašyti kokį penktą kartą. Užteks paminėti, kad pagrindinė jo mintis yra moterų pakitimai per kelis paskutiniuosius tūkstantmečius.
Aš savaitę lyginau šių dienų moteris su tomis, kurios gyveno tuomet, kai buvo parašytas indų epas (kuris, tarp kitko, taip pat turi ne ką mažiau įmantresnį pavadinimą), ir gavau stipriai nusivilti. Savimi. Negalėčiau net palyginti savęs su prieš mūsų erą gyvenusiomis kilniomis būtybėmis. Šiandienos terminas atrodo kiek per žemas nusakyti tokio taurumo žmonėms. Šeimą aš, be abejo, laikau labai svarbia. Tačiau niekada negalėčiau eiti paskui žmogų į mirtį. Eiti taip, kad nebijočiau ir nenutaisyčiau tos keistos savo minos, kurią visada nustatau, kai įeinu ar padarau ką nors reikalaujančio drąsos. Ne, negalėčiau eiti nesustodama ir neatsisukdama atgal. Aš nesu indų sati, kurios kartu su vyru dega lauže.
Vargiai galėčiau sulyginti save ir su šiuo grožio amžiumi. Kas gi man tas grožis? Aš paprastai neturiu su savimi šukų, mano veidas niekada nėra oranžinis, lūpų blizgis nenaudojamas guli ant stalo, o tušą tiesiog mečiau. Lygiai taip pat mečiau ir keiktis. Ir lygiai taip niekada nepradėjau rūkyti. Lygiai taip niekada negalėčiau sulaužyti šventų saitų, kurie dabar tapo lengviausiai atšaukiami. Man tiesiog neskanu žiūrėti į tas ilgų nagų tuštutes. Negalėčiau tapti viena iš jų.
Todėl nuo šiandien panirsiu į dar gilesnes savęs paieškas. Jei ne moteris, tai kas aš?