Kaip gimsta tautos

Mane per gyvenimą veda atsitiktinumai (nors niekada jų taip nevadinau - man viskas yra tobulo plano dalis). Tai įvykiai, kurie atsitinka netyčiomis, bet kažką tie atsitikimai padarė ar bent sudarė (geresnes sąlygas). Tokie jie vieną vakarą man leido išgirsti Priesaiką, kuri tapo ir mano.
Kai aš galvoju apie tautas, tai aš nemąstau apie šalis, įvairius pasaulio kraštus... Tai juk žmonių saujos, kuriuos jungia kas nors ypatingai svarbaus. Svarbaus - nebūtinai, o štai ypatingo - kaskart. Aplink save randu tiek visko ypatingo, bet svarbaus (o jeigu svarbus, tai ir mamai, ir tėčiui, ir gal net katinui) - retai. Ir su vienais žmonėmis aš galėčiau kalbėtis ir kalbėti, o su kitais (kurių net atsakymai iš pirmo žvilgsnio tik menkai kuo skiriasi) - vargiai. O vienos tautos žmonės dažnai šnekasi. Apie save, sapnus, dangų, debesis ar lietų (mano tauta mėgsta tokias temas). O kai tyli, tai tyli iš visos širdies. Jei jau apie tautas, tai, sakyčiau, gal net patriotiškai.
Tačiau man įdomiausia nėra tautos raida, pasiekimai ar tautiečių retėjimas. Gražiausia, kas nutinka kiekvienos tautos gyvenime, yra jos gimimas. Ar kada nors apie jį galvojai? Man gimimas yra šviesa - tikra, tyra ir šventa. Jis iš bet kur neatsiranda. Aš įsivaizduoju kambarį, o jame - eilėraščius. Šalia jų yra žmogus. Ir, niekada nesužinosi kur - eilutėje, tarpe tarp žodžių ar pačiame posmo viduryje, įsižiebia tautos šviesa, kuri niekada neužges (taip pamažu aiškėja ir amžinosios ugnies prasmė). Eilėraščio tautos gimimas.
Tai būtų labai panašu į mane šįvakar. Net jei eilėraščių kambarys teturėjo vieną eilėraštį; Sigitas Geda „Giesmė apie pasaulio medį”. Giesmės ir priesaikos čia ne be reikalo. Tokios tautos gimsta tik iš didelių tautų. 

Apie taikos ambasadorius

Ar kada nors galvojai, kas tokie yra taikos ambasadoriai? Kokius ledus valgo, ar geria kavą, o gal tik kakavą (visai kaip aš!), ar mėgsta laistyti gėles, o visų svarbiausia, kaip saugo taiką?  Mane šis didysis klausimas užklupo su muzika ir šypsenomis vidury kambario. Pučiant muilo burbulus.
Aš manau, kad tobuli ir taikos mylimi jie turėtų tiesiog sėdėti miško pakraščiuose visame pasaulyje ir pūsti muilo burbulus, kaip tikrų tikriausius savo padėjėjus. Galbūt vietoje taikos pypkės?
O jeigu sukeisčiau vietomis? Taip, kad tikraisiais taikos ambasadoriais taptų muilo burbulai, o tam tikri asmenys - tik taikos vaikais ir ambasadorių padėjais? O jeigu tam tikrais asmenimis yra kiekvienas, kuris pučia muilo burbulus? Gana klausimų. Paverskime tai Tiesa. Prireiks tik truputėlio muilo, burbulų buteliuko ir šilto oro iš tavęs...

Jei būčiau pušis, linkčiau jūros pusėn

Kiekvienas gali manyti ką tiktai panorėjęs, bet aš esu įsitikinusi - širdys kyla į dangų. Jei aš dažnai juokiuosi ne todėl, kad atsitinka kas juokingo, o todėl, kad jaučiuosi tokia baisiai laiminga (kaip Muminukas paskutiniame "Baisaus vidurvasario" sakinyje), tai reiškia, kad aš ir toliau kylu.
O jeigu tu nekyli, tai nereiškia, kad negali būti laimingas. Juk čia, kur esi, yra visai neblogai - antraip grasintų ne pragaru, o likimu žemiau dangaus.
Kai kyli, tai tu pats sau brėži trajektoriją (paskui pavadini ją savo gyvenimu). Nematomą, bet aiškų kelią. Kam? Kad atsisukęs pamatytum, kad nebesi ten, kur buvai. O svarbiausia, kad išvysti (net jei kiek susigėdęs staigių posūkių ir tamsių žvyrkelio debesėlių) kur link judi ir pagaliau užčiuopi delnuose tą dangų, kurio link stiebiesi. Tai, kad sieki tik tų dalykų, kuriuos jau lyg ir turėjai, vieną vakarą perskaičiau Nauwen'o knygoje "Mylimojo gyvenimas". Kai apčiupinėji dangų, kuris tampa tavo gyvenimo tiesa ir kelio tiksl, niekada nebepamirši, koks jis. Todėl nenustosi jo siekti.
Matyt, svarbiausia yra pradėti ieškoti, kurioje pusėje tavo dangus yra. Kai rasi jo kryptį, kelias visada atves ten, kur nori. Tik iš kur marių pušims žinoti, kurioje pusėje šniokščia jūra?

Visi daiktai yra svarbūs

Aš vis rašau ir rašau. Kartais manau, kad rašymas - tai prasmingiausia ir svarbiausia, ką galiu padaryti. Net pradėti su visais sveikintis liežuvis neapsiverčia. Būna kartais ir nepatogu, kai akys susiranda akis, o aš neišstenu nė hai. Tačiau telefonu atsiliepti dabar nutariau sakydama su taika.
Kai dažnai rašai, tai kažkaip ir skaitai neretai. Šiandien, pavyzdžiui, perskaičiau, kad Irena Degutienė savo rašiklį aukoja labdarai. Kaip ji pati pasakė: šiuo parkeriu esu pasirašiusi daugelį oficialių dokumentų ir asmeninių sveikinimų. Na, sutikim, kad toks parkeris tikrai vertesnis nei tas, kuris guli vitrinoje, apšviestas dviem mažutėmis lempelėmis. Bet, kažin ar bent per plauką turi daugiau vertės nei tas, kuris guli mano stalčiuje su nusitrynusiais paveiksliukais. Pastarąjį naudojau keletą metų, kol sulanksčiau plunksną ir jis pradėjo labai stipriai lieti rašalą. Tada nusipirkau naują parkerį, jau be plunksnos ir jo vertė dabar yra panaši.
Ar daiktas turi kokią nors vertę iš savęs kur nors, pavyzdžiui vitrinoje,  padėtas? Nė karto nenaudotas, bet vis apžiūrimas mąsliais žvilgsniais. Tokį likimą dažnai išgyvena verslo parduotuvių prekės, tačiau jos savo kainos bus vertos tik tada, kai kas nors juo išsipaišys ranką, paraštėje nusipieš katiną, juo užtėkš rašalą ant svarbaus dokumento originalo...
Žinau, kodėl neperku brangių parkerių. Aš esu žmogus, kuriam patinka paradoksai. Priešingybės. Kai pigiausias parkeris nejučia pranoksta savo kainą tada, kai pradeda lieti vidury rašomojo darbo ar pameta kamštelį. Jei taip atsitinka, jis gauna dėmesio. Mano daiktai dažnai gauna daug dėmesio (kartą net pasibaisėjau, kai supratau, kad su savo gitara kalbuosi dažniau, nei su kai kuriais šalia gyvenančiais žmonėmis), todėl jie visi verti tiek, kad net negalėčiau pasakyti, kad tušinukas man nėra svarbus.
Švarko kišenėje turiu akmenį, kurį draugė parsivežė iš Juodkalnijos. Jis jau turi istoriją. Galbūt sukurti savo istoriją šiame pasaulyje yra svarbiausias dalykas? Jei ne gyvensi, o egzistuosi, niekas neprisimins ne tik tavo akmens ar tušinuko, bet ir tavęs. Tad jeigu pradėsi nuo to, kad svarbiu manysi esant paprastą tušinuką, tai baigsi tuo, kad svarbus atrodysi tu pats.

Visur yra riba

Tiksliai nežinau, kada tai įvyko. Neatsimenu, ar tada buvo diena ar naktis, ar tai susapnavau ar ne, ar tai atsirado tyloje ar niūniuojant. Nepaisant to, tai atsirado, o gal, veikiau, gimė. Ėmė dūgzti ir aš negalėjau pamesti to iš galvos. Nuo to laiko aš pradėjau ieškoti - apgraibomis ir žvilgsniais - ribos.
Tai įvyksta maždaug šimtą penkis kartus per dieną: vieną kartą praeini pro bokštą indų kriauklėje, kitą kartą imiesi juos išplauti; vieną kartą tiesiog užsisvajoji apie arbatą, kitą kartą jos išsiverdi; vieną kartą miegi, kitą kartą - tik snaudi. Kažkur tarp šių veiksmų yra riba ir aš jaučiu pareigą per savo gyvenimą ją surasti.
Esu bemaž įsitikinusi, kad tos ribos prieš mane niekas neieškojo, todėl nerado ir visiškai nepastebėjo. Aš jos, iš tiesų, irgi niekada anksčiau nepastebėjau ir nemačiau (jeigu būčiau mačiusi, tai galbūt man netektų dabar jos ieškoti). Vis dėlto, leidžiu sau šį tą spręsti apie ją, nes probėkšmiais tyrinėju ją jau pakankamai laiko. Pirmiausia, tai beveik žinau tai, kad yra riba, o ne ribos. Galbūt tai tik mano įgimtas noras viską jungti (raides į žodžius, žodžius į sakinius, sakinius į tai), bet šį tą aš jaučiu. Lygiai taip aš juntu ir tai, kad ji nėra tiesi.
Paradoksalu, bet riba yra beribė. Galbūt Tam, kas sukūrė ne tik tą ribą, ji turi baigtį arba pabaigoje susijungia su pradžia, bet mes esame tie, kurie tos baigties niekada nepamatys. Tokie kaip aš turi tik tikėti, nes kitokiu atveju įmanoma palūžti supratus, kad viskas ne visai taip, kaip numaniau esant.
Vis dėlto, kai kur riba išlenda iš savo neapčiuopiamybės ir pasirodo. Tarp melo ir tiesos yra nutylėjimas; tarp šalto ir karšto yra drungnas. Ne viską paprasta suprasti - riba ir jos ieškojimai man patinka ir nematau tame blogo, bet tai, kas ant ribos nėra gera.
Ar būtų lengviau, jei ta riba būtų aiški? Kaip išartas laukas, kur pasibaigia žalia žolė. Pamačius suartą lauką, basos kojos žolėje nebenori eiti į priekį, neganato, pasidaro kiek nedrąsu. Jei visur ta riba būtų tokia aiški, ar nepradėtume greitai abejoti?
Manau, kad atrodo keista vienu metu ieškoti tokių rimtų dalykų paprastoje buityje su neplautais indais ir apie juos mąstyti. Skaitydama Jodi Picoult knygą išsirašiau citatą: "jei negali ko nors rasti, vadinasi, ieškai ne ten, kur reikia". Aš visur ir ieškau.